Jau 20 metų vairuojantis brolis Astijus tvirtina, jog lietuvių, netgi taksistų ar moterų, vairavimo ypatybės jo neerzina, tačiau prisipažįsta turįs kitų nuodėmių.
Kas mėnesį eidamas išpažinties vienuolis pasisako turįs silpnybę – viršijantis greitį. Be to, draugai jam priekaištauja ir dėl kyšio policijos pareigūnams…
Ar nesutrinka pareigūnai, pamatę prie vairo vienuolį?
Jie linksmai nusiteikia: „Dvasiškas tėveli…” Dauguma atpažįsta mane pagal vardą, pasišnekam. Aš daug keliauju ir tikrai meldžiuosi už policiją. Dažniausiai mane sustabdo už greičio viršijimą. Žinoma, ne be galvos, bet būdavo. Sakau iškart, kad esu kaltas ir nenoriu net aiškintis. Atsiprašau, ir dažniausiai būna tik įspėjimas. Nesu davęs jokio kyšio, nors draugai aiškina kitaip. Kartą autostradoje viršijau greitį gal 22 km/h – čia jau tikrai galėjo bausti. Jie paaiškino taisykles, dar ir moralines pamokas davė – aš važiavau su abitu – kalbi per pamokslus, per išpažintis, o kaip pats elgiesi… Sako, jei pakliūsi dar, bus ne įspėjimas, o bauda. Nubėgau į mašiną tiek apsidžiaugęs, kad manimi šįkart pasitikėjo ir žiūriu – du obuoliai. Paėmiau, nunešiau tiems inspektoriams, o draugai, kurie kartu buvo, sako, kad daviau kyšį – obuoliais atsipirkau.
Esu buvęs ir nubaustas. Kartą kitoj Lietuvos daly esu pasielgęs labai negražiai. Mane sustabdo – nieko tokio ten nebuvo, gal diržo nebuvau prisisegęs. Vyrai, pasigailėkit, – sakau, – aš jūsų komisarą pažįstu. O jie: „Tu, Astijau, su komisarais bendrauji, o mes čia ant kelių stovim.” Man buvo kaip per nosį. Nebuvo taip – paleiskit mane, o jei nepaleisit… Nieko panašaus. Norėjau tik pasakyti, kad mes esam draugai, bendraujame. Turiu pamoką visam gyvenimui.
Dabar, jei prasižengiu, sakau, kad esu kaltas, ir baustų, jei mato reikalą. Pasiteisinimų visada tam tikrų turi. Kiti inspektoriai supranta. Kartą labai skubėjau į laidotuves, viršijau greitį 26 km/h. Sustabdo, sakau, kad tikrai skubu. O pareigūnai – žinom mes tą jūsų bernardinų bažnyčią apskurusią, prisidedam prie jos restauravimo, bene 200 litų, jūsų nebausdami.
Negeranoriškų nepasitaikė?
Vienintelis atvejis – Varšuvoj mane policija reketavo. Antrą „golfuką” variau iš Vokietijos. Sustojau prie policijos pareigūnų ir paprašiau patarti, kaip išvažiuoti Bialystoko link. Liepė duoti dokumentus. Paskui pažiūrėjo – vaistinėlė, gesintuvas, ženklas – viskas yra, nėra prie ko prisikabinti. Paskui pamatė draudime kažkokią klaidą, gal skaičiuką pataisytą – parduotuvė tokį davė, net nepastebėjau. Sako, kad sufabrikuota ir liepė mokėti baudą. O aš sakau, kad neturiu, o tie grasina problemomis. Netikėjo, kad nusipirkęs mašiną neturiu markių. Kas mane išgelbėjo? Sakau, kad jeigu reikia jiems markių ar zlotų, čia yra bažnyčia, esu vienuolis, nueisiu pas kunigą ir pasiskolinsiu. Tada parodė kur važiuoti, ir viskas. Lietuvoje tokių dalykų net spaudoje negirdėti.
Ar leidžiate sau silpnybę žavėtis automobiliais ir prie jų prisirišti?
Negaliu sakyti, kad prisirišu. Atvirai sakau, kad ir neišmanau. Žinau, kaip pakeisti ratą, pamatuoti tepalą. Anksčiau, Atgimimo metais, pirkdavom senus automobilius, tai važiuodavai ir galvodavai, spėsi ar ne į susitikimą, ar „neužkals” variklio. Žinodavai, kaip dirželius patempti – buvau išmokęs kai kuriuos dalykus. Dabar žymiai paprasčiau – nuvežam į servisą, nes žmonės geri, padaro mums dideles labdaras, nuolaidas.
Mašina man yra ir bažnyčia ant ratų. Jei lyja, kažką įjungiu – valo langus, jei man tamsu, vėl kažką įjungiu ir šviečia, jei šalta – vėl įjungiu, galiu ir radijo klausyti. Žmogus sukūrė tokį stebuklą. XIX amžiuje net negalėjai to įsivaizduoti. Man tai ir stebuklas, ir susisiekimo priemonė, padedanti bendrauti.
Vairavimo mokymo centre Vilniuje būsimiems vairuotojams esate kalbėjęs apie pagarbą vienas kitam keliuose.
Pilna salė buvo jaunimo. Aš pradėjau gana žiauriai: „Jūs, būsimieji mirtininkai.” Sakiau, kad jaučiuosi kaip prieš mirtininkus – pakvietė kunigėlį palaiminti prieš išvažiuojant į gatves. Bet nesakau, kad lietuviai vairuoja kaip chuliganai, jų pasitaiko retai. Aš nekaltinu taksistų ir žmonėms sakau, kad taksi mes turime gerbti, praleisti, užleisti ir nepykti, kai jie mums užlenda, nes tai – jų darbas, kaip greitosios pagalbos ar policijos. Man kokius tris kartus tik yra pasitaikę autostradoje išdykėlių, bet tai retas dalykas. Mes esame tokie pilni energijos, entuziazmo, kunkuliuojantys – nesvarbu, skubame ar ne, įsėdame į mašiną ir šutiname. Norime kuo trumpiau mašinoje sėdėti.
Svarbiausia nesinervinti kelyje. Kartais pasižiūri, kad žmonės tokie pikti. Rodai posūkį, o jie tyčia užvažiuos, neįleis. Na, juk tu nenuvažiuosi toliau, greičiau tau nebus. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, tarybiniais metais kariuomenėje buvome solidarūs. Seminarijoje mes, žemaičiai, dainas dainavom, krepšinio, futbolo rinktinė buvo – vėl solidarumas. O dabar mes – vairuotojai. Kodėl negalėtume vienas kito palaikyti? Parodykime, kad mes visi esame, kaip rusai sako, „barankos” broliai. Kai jauti solidarumą, dingsta agresija ir pyktis. Pagalba turėtų mus suvienyti, jausimės ant tos gatvės ar kelio šeimininkai.
Rusijoje „turėjau vizitaciją” prieš porą metų. Pradėjau savo kelionę nuo Usurijsko, prie Šiaurės Korėjos. Mieste einu – perėja, o mašina gana tolokai, yra galimybė sustoti, tai ir einu. Važiuoja tiesiai ant manęs, net išsigandau, o jis dar parodė, kad tu kukū. Paskui aš prisiminiau, kad, Dieve tu mano, aš juk Rusijoj. Pagalvoju, kiek mes turime daug kultūros, o norime dar daugiau. Na, tai normalu.
Mirtį keliuose vadiname nelaimingu atsitikimu, bet tūkstančiai žūva ne nuo ligos ar katastrofos – mes patys vieni kitus žudome. Turėtume susimąstyti ir pajausti daugiau atsakomybės.
Vadinasi, pats kelyje nesinervinate?
Esu turėjęs ir avarijų, išmokęs, kad visada reikia saugotis, jausti atsakomybę. Išmokau gerbti moteris kelyje. Maždaug 90 proc. atvejų atspėji, kad priekyje važiuoja moteris arba vyras kalba telefonu. Čia nėra moters pažeminimas. Jeigu vyrai, būna, sako, kad boba važiuoja, aš sakau: „Palaukit, ten – moteris.” Ji kitaip važiuoja, nes ji ne vyras, ji – moteris. Ir savotiškai suteikia vairavimui grožio, mes nepasidarome robotai, viską žinantys ir apskaičiuojantys. Kaukšt, kažkas padaro visiškai kitaip, o tai atgaivina ir suteikia geros nuotaikos.