Pavadinti vėjaraupius klastinga liga tikrai būtų ne per drąsu ir teisinga. Tuo labiau kad iki šiol daug kas klysta manydamas, jog tai paprasta vaikiška liga, kuria mažylis kažkodėl „turi” persirgti.
Konsultuoja prof. Vytautas Usonis
Lietuvos pediatrų draugijos valdybos pirmininkas, VU Pediatrijos centro vadovas
Kodėl poliklinkoje pasiteiravus šeimos gydytojo apie vėjaraupius vis dar galima išgirsti: „Aaa, tai nebaisi liga. Jei mažas vaikas ja susirgs, nieko tokio”.
Panašiai buvo manoma prieš tūkstantį metų. Vienas to meto filosofas apie raupus sakė: „Kūdikio kraujas labai skystas, bręstant „rūgsta”. Raupai yra toks nekaltas etapas, kai vaikas bręsdamas tampa vyru.” Tačiau šiandien medicina gerokai pažengusi į priekį. Vėjaraupiai nėra paprasta vaikiška liga. Ji gali komplikuotis daugeliu ligų, pagaliau net jei vaikas serga „nesunkiai”, turi tris spuogelius ir 37 laipsnių kūno temperatūrą, tai jau blogai. Jį reikia izoliuoti nuo kitų vaikų mažiausiai dešimčiai dienų. Šeima negali eiti į svečius, keliauti, kažkas turi sėdėti su ligoniuku namie, kuris negali lankyti darželio ar mokyklos. Trys „nekalti” spuogeliai sujaukia šeimos gyvenimą. Jei lauke šalta, eidami pasivaikščioti vaiką šiltai aprengiame. Arba nuo lietaus pasiimame skėtį. Nuo vėjaraupių galima skiepytis – vadinasi, irgi galime apsaugoti vaiką. Tad kodėl to nedarome?
Gal todėl, kad dauguma tėvų tiki, jog vaikai sirgs nesunkiai.
Sunkių vėjaraupių formų yra įvairių. Pas mus, Pediatrijos centre, kasmet gydoma bent keletas mažylių, kuriems vėjaraupių virusas pažeidė galvos smegenis. Tai vadinamasis vėjaraupinis encefalitas. Kasmet gydome kelias dešimtis vaikų, sergančių komplikuota forma – pūlinga bakterine infekcija, kai į išbertas vietas patenka bakterija ir jos supūliuoja. Štai JAV, kuriose jau keleri metai visi vaikai skiepijami nuo vėjaraupių, teigiama, kad mirčių nuo šios ligos vis mažėja. Tai akivaizdūs įrodymai, kad vakcina veiksminga ir reikalinga.
Kokie vaikai sunkiau serga vėjaraupiais (mergaitės ar berniukai, jaunesni ar vyresni? Gal galima tai iš anksto numatyti?
Ir mergaitės, ir berniukai vėjaraupiais užsikrečia ir serga vienodai dažnai. Iš anksto prognozuoti, kad štai šitas vaikas sirgs lengvai, o šitas sunkiai, negalima. Labiausiai rizikuoja žmonės ir vaikai, turintys silpną imuninę sistemą, sergantys, tarkim, kraujo vėžiu, kitomis ligomis, kurias gydant vartojami imuninę sistemą veikiantys vaistai. Jei tokie vaikai suserga vėjaraupiais, ši liga gali baigtis ir mirtimi. Laimė, tokių komplikacijų pasitaiko gana retai.
Vienais metais mūsų ligoninėje buvo gydomi net du vėjaraupiais užsikrėtę… naujagimiai. Nėštumo metu jų mamos užsikrėtė nuo savo vyresnių vaikų, kurie virusą parsinešė iš darželio.
Kaip tėvams nepražiopsoti sunkių vėjaraupių komplikacijų, kada kreiptis pagalbos?
Tada, kai mamos ar tėčio širdis sako, kad kažkas negerai. Išvardyti visus atvejus, kaip vaikai patenka į mūsų ligoninę, labai sunku. Labai dažnai jie paguldomi labai smarkiai karščiuojantys, labai gausiai išberti. Visas kūnelis nusėtas spuogais, o vaikas negali nei valgyti, nei gerti, nei šlapintis, ypač mergaitės. Tačiau dar geriau tėvams padaryti taip, kad jų vaikai nesusirgtų.
Kalbate apie skiepus nuo vėjaraupių? Ką tėvams reikėtų apie juos žinoti?
Natūralaus gyvenimo šalininkams sakau, kad nėra natūralesnio dalyko už skiepų vakcinas. Jos gerokai natūralesnės už kitus vaistus – antibiotikus ir panašiai. Vėjaraupių vakcinos veiklioji dalis buvo išskirta daugiau kaip prieš 30 metų iš Japonijoje lengvai vėjaraupiais sirgusio berniuko, vardu Oka. Įskiepijus vakcinos, organizme vyksta panaši imuninė reakcija, kaip ir natūraliai užsikrėtus vėjaraupiais. Bet „sergama” taip lengvai, kad vaikas nieko nejaučia, o organizme susidaro imunitetas. Po skiepo labai retai mažyliai gali šiek tiek sukarščiuoti – iki 38 laipsnių arba antrą savaitę po jo gali atsirasti keletas spuogelių.
Ar užtenka vieno dūrio, kad apsaugotume vaikus nuo vėjaraupių visam gyvenimui?
Lietuvoje šiandien yra rekomenduojama viena skiepų nuo vėjaraupių dozė. Geriausia vaikus skiepyti, kai sulaukia 15-16,5 mėnesių, kartu su vakcina nuo kiaulytės, raudonukės ir tymų, arba prieš patenkant į kolektyvą (darželį, mokyklą). Kaip pavyzdį galiu papasakoti apie savo vaikaitį. Dabar jis pirmokas, septynerių su puse. Vakcina nuo vėjaraupių atsirado 1998 metais. Paskiepijome, kai buvo vienų metukų. Kai jam buvo maždaug penkeri, darželyje vaikai sirgo vėjaraupiais. Jis, aišku, – ne. Pamenu, tada man gyrėsi, sako: „Žinai, seneli, visi sirgo, o aš ne!” Tikiu tuo, ką kalbu. Nėra taip, kad vienaip kalbu mamoms, žurnalistams, studentams, o kitaip elgiuosi gyvenime.
Vėjaraupių skiepas rekomenduojamas Lietuvos skiepų kalendoriuje, tačiau tėvai už jį turi susimokėti.
JAV vakcinas nuo vėjaraupių valstybė kompensuoja visiems. Lietuvos pediatrų draugija pasisako už tai, kad vaikams vakcinos būtų kompensuojamos. Jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Juk juridiškai tai vaistas, o mažiems vaikams jie kompensuojami. Dažnai girdžiu kalbant, kad Lietuvoje yra privalomieji skiepai ir ne. Tai nėra tiesa, privalomųjų skiepų pas mus nėra, nes nėra atsakomybės, jei tėvai atsisako vaiką skiepyti. Pavyzdžiui, Slovėnijoje tėvams atsisakius skiepyti vaiką šeimai gresia administracinė atsakomybė. Pas mus yra skiepų kalendorius, į kurį įtraukti skiepai: vieni valstybės finansuojami, kiti tėvų mokami. Kalbėdamas apie tai visada prisimenu Vaiko teisių konvenciją, kurioje sakoma, kad mažyliai turi teisę į geriausią sveikatos priežiūrą. Taigi viskas tėvų rankose.