Panevėžio bažnyčiose – meno lobynas

Panevėžio bažnyčiose, ypač trijose didžiausiose, vienijančiose katalikų parapijas, – daug bažnytinio meno ir dailės vertybių. Lankantis miesto bažnyčiose (jų priskaičiuojama apie dešimt) galima pažinti ir mūsų miesto tautinių bendruomenių religinį paveldą, tikėjimo skirtumus. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Smėlynės gatvėje – Panevėžyje trečioji katalikų bažnyčia, dar vadinama Senamiesčio arba Raudonąja. Joje galima pasigrožėti įdomiomis meno vertybėmis.

Pažintį su Panevėžio miesto bažnyčiomis vertėtų pradėti nuo Katedros aikštėje esančios Kristaus Karaliaus katedros. Jos bokštas matomas iš toli, pastatą puošia klasicistiniai ir barokiniai elementai, fasado vidų – trimetrinės Panevėžio vyskupijos steigėjų popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Matulevičiaus skulptūros.

Katedra – vyskupijos motina

Tai įspūdingiausia ir jauniausia Romos katalikų bažnyčia, pastatyta 1930 metais. Kaip pasakojo daugelį metų Katedroje klebonavęs monsinjoras Juozapas Antanavičius, čia yra sukaupta daugiausia bažnytinių ir istorinių vertybių, meno kūrinių.

Katedros parapijiečių ir lankytojų dėmesį patraukia didysis altorius. Jos centre – Kristaus Karaliaus skulptūra, 1929 m. sukurta pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro (1881-1944).

Didžiojo altoriaus skliautą puošia tarpukario dailininko Jono Mackevičiaus (1872-1954) įspūdinga freska „Stebuklas ties Polocku”, vaizduojanti Šv. Kazimiero pasirodymą Lietuvos kariuomenei, kovojusiai su gausesne rusų armija, ir nulėmusį lietuvių pergalę.

Katedros šoninių navų sienas praturtino dailininko Povilo Puzino dekoracijos – 8 freskos. Kairėje yra 4 „Sibilės”, dešinėje – 4 „Pranašai”. Pasak J.Antanavičiaus, šios freskos yra vertingos kopijos Mikelandželo kūrinių, esančių Vatikano rūmų Siksto koplyčioje.

Katedroje yra ir pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko, vadovavusio Katedros statybai, biustas bei bronzinis bareljefas.

Paslaptingosios XVII amžiaus skulptūros

Katedrai priklauso ir vertingiausias lobis – apie 20 barokinio stiliaus unikalių medinių skulptūrų, kurių amžius siekia XVII amžių. Tačiau iki šiol šios itin vertingos ir gausios kolekcijos katedros lankytojai nematė. Dabar skulptūros yra restauruojamos Vilniuje.

Dabartinis Katedros klebonas Tomas Skrudupis išreiškė viltį, kad netolimoje ateityje senąsias skulptūras, senąsias taures ir kitas viešai nerodomas vertybes bus galima laisvai apžiūrėti muziejuje, kurį ketinama įsteigti Katedroje.

Kur susikerta katalikų ir stačiatikių istorija

Antra stotelė – Nepriklausomybės aikštėje, iš kurios matomos dvi krikščioniškos šventovės – Švč. Trejybės (marijonų) bažnyčia ir Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Čia dramatiškai susikerta katalikų ir stačiatikių (ortodoksų) istorija.

Švč. Trejybės bažnyčia pradėta statyti 1803 m., kai sudegė jos medinė pirmtakė, 1727 metais pastatyta vienuolių pijorų. 1847 m. bažnyčia perstatyta į bizantiško stiliaus cerkvę, kuri tapo pagrindiniais stačiatikių maldos namais Panevėžyje iki II pasaulinio karo. Bažnyčia grąžinta katalikams tik1990 metais.

Kristaus Prisikėlimo cerkvė, šiuo metu vienintelė stačiatikių šventovė Panevėžyje, buvo pastatyta 1892 metais pijorų stačiatikių kapinėse, ant nugriautos katalikų koplyčios pamatų.

Bažnytinio meno vertybių verta paieškoti abiejose šventovėse

Švč. Trejybės bažnyčios didžiajame altoriuje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, sukurta XX a. pirmoje pusėje. Šventorių puošia ir šių dienų panevėžiečių skulptorių J.Lebednyko („Pieta”) ir A.Pajuodžio skulptūros. Navų šonuose akį patraukia įspūdingi Broniaus Bružo ir Eglės Valiūtės sukurti 8 vitražai, daugelyje jų įamžinti šventieji, žymiausi katalikybės puoselėtojai Lietuvoje.

Bažnyčios šoninius altorius puošia šventųjų skulptūros, sienas – senosios religinės tapybos pavyzdžiai: Šv. Teresės ir Šv. Antano portretai, taip pat vyskupo Kristupo Donskio portretas, 1933 metais tapytas dailininko V.Gasiūno.

Daug mažesnėje stačiatikių cerkvėje, kurią galima lankyti kasdien, istoriniu požiūriu įdomios šventųjų ikonos, tapytos maždaug prieš šimtmetį. Čia yra garbinamos Surdegio Švč. Dievo Motinos, Jėzaus Kristaus, įvairių šventųjų ikonos. Čia galima pamatyti ir ortodoksų garbinamą ikoną, vaizduojančią tris lietuviškos kilmės kankinius, pripažintus šventaisiais, – Antonijų, Joaną ir Jevstafijų. Beje, ne visos ikonos originalios tapybos. Legendinės Surdegio ikonos originalas yra saugomas Kaune.

Apaštalų bažnyčia ir senosios kapinės

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Smėlynės gatvėje – Panevėžyje trečioji katalikų bažnyčia, dar vadinama Senamiesčio arba Raudonąja. Raudonų plytų pastatas žavi jaukumu. Dabartinė neoromantinės architektūros bažnyčia yra pastatyta 1877-1885 m., besirūpinant klebonui Mykolui Chodoravičiui.

Bažnyčios viduje virš didžiojo altoriaus galima pasigrožėti vertingu A.Koskevičiaus vitražu „Apaštalai šv. Petras ir šv. Povilas”, sukurtu 1896 metais. Kairės navos sieną puošia vyskupo K.Paltaroko bareljefas (autorius – J.Zikaras). Dešinėje navoje, netoli šoninio altoriaus, galima pamatyti šios bažnyčios statytojo klebono M.Chodoravičiaus biustą.

Kitos bažnytinio meno vertybės, pasak klebono Petro Baniulio, yra saugomos zakristijoje, kur taip pat nedraudžiama lankytis. Tai Kristaus Karaliaus galva, kurios bareljefą 1922 m. sukūrė legendinis J.Zikaras, papuošęs darbais daugelį šalies bažnyčių. Zakristijoje kabo šv. Petro ir šv. Povilo paveikslai.

Kiekvieną sekmadienį melstis kviečia Goebelio vargonai – seniausi Panevėžyje. Kaip teigiama, jų skambesys yra suderintas su Katedros vargonų skambesiu.

Būtina aplankyti netoli bažnyčios esančias senąsias miesto kapines, kur ilsisi daug įžymių žmonių. Kai kuriems antkapiams – daugiau nei pusantro šimto metų. Ypač vertingi šių kapinių Apvaizdos tako Pietų ir Šiaurės vartai, žavintys neobarokinėmis formomis. Kaip manoma, šie vartai pastatyti apie 1885 metus.

Protestantų bažnyčių salelė

Vasario 16-osios ir A.Mackevičiaus gatvių sankirtoje – Naujoji apaštalų bažnyčia, neseniai atsiradusi Lietuvoje ir dar nepripažinta tradicine. Paėjus A.Mackevičiaus gatve, galima pastebėti kuklų 5-ąjį pastatą, kur glaudžiasi dvi katalikų protestantų atšakos: laisvieji krikščionys (šeimininkai) ir rusakalbiai baptistai (nuomininkai).

Vis dėlto daugiau dėmesio yra verta kitoje gatvės pusėje esanti rusų sentikių cerkvė. Vienabokštė medinė bažnyčia turi istorinę vertę. Cerkvėje galima lankytis sekmadieniais iki 11 val. ir paklausyti pamaldų, skaitomų iš seniausių Panevėžyje liturginių knygų. Bažnyčia yra atstatyta praėjusį šimtmetį, kai sudegė pirmoji cerkvė. O senoji, vienų šaltinių teigimu, buvo pastatyta dar 1866 m.

Nuo čia – netoli ir iki M.Valančiaus gatvės 4-ojo pastato. Tai buvusi žydų sinagoga. Raudonų plytų mūro statinys šiuo metu išliko vienintelis iš kelių sinagogų, veikusių Panevėžyje tarpukariu.

Liuteronų bažnyčia – viena seniausių

Prie centrinės turgavietės Ukmergės gatvėje galima aplankyti oficialiai pripažįstamų krikščionybės protestantų – evangelikų liuteronų bažnyčią. Ne kartą restauruotas statinys turi architektūrinę vertę, yra vienas seniausių bažnyčių Panevėžyje.

Istorinių šaltinių teigimu, ši medinė, gotikinio stiliaus bažnyčia (kirchė) pastatyta 1843 m., barono fon Roppo lėšomis ir aptarnavo negausią kelių šimtų liuteronų bendruomenę, kurios 3 ketvirtadalius sudarė vietos vokiečiai, o vieną ketvirtį – latviai. Dramatiškoje šios parapijos istorijoje žioji sovietinių metų spraga, kai bažnyčios pastatas paverstas šokių klubu, vėliau – ūkinių prekinių parduotuve. Sąjūdžio laikais parapija vėl atkurta. Evangelikų liuteronų kapinės ir koplyčia yra senosiose miesto kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios). Liuteronų bažnyčia globoja ir kitą giminingą tikėjimą – patalpas melstis čia nuomojasi evangelikai reformatai.