Kai architektas-dekoratorius ir būsto savininkas tampa gerais draugais, galima neabejoti – būstas įrengtas puikiai. Ar dažnai išvydęs rezultatą džiaugiasi ir vienas, ir kitas?
Kokius etapus turi įveikti abi šalys, kad ir architektui nebūtų gėda prisipažinti, jog butą įrengė jis, ir šeimininkas būtų patenkintas. Architektė Aurelija Stulpinienė užsakovei Rūtai įrengė net du butus ir dabar pati čia dažnai bei maloniai svečiuojasi. Apie tokią sėkmę lemiančius dalykus pakalbinome architektę A.Stulpinienę.
Ar įgyvendinate visus užsakovų norus?
– Jei jauti, kad užsakovas tavimi nepasitiki arba tau visiškai nepriimtini jo norai, geriau iškart užsakymo atsisakyti. Yra daug šios srities profesionalų, tad ir užsakovui geriau pasiieškoti tokio, su kuriuo estetiniai kriterijai sutaps – bent jau esminiai. Aš labai gerai suprantu kai kurių jaunų žmonių polinkį būti ekstravagantiškiems, originaliems, turėti išgryninto stiliaus, pagal naujausias mados tendencijas įrengtą butą. Retas kuris tiksliai ir konkrečiai žino, ko nori, dažniausiai norėtų „kažko tokio”. Tai, ko jis pats nesugeba sugalvoti, turėtų pasiūlyti architektas. Nors dažniausiai ekstravagantiška mada susijusi su vienadieniais dalykais, kaip tam jaunam žmogui žinoti, ko jis nori? Tad architektui dažnai tenka suprojektuoti patį netikėčiausią variantą, tegu užsakovas akivaizdžiai pamato, kas išeitų pasirinkus arogantiškiausią sprendimą. Vis dėlto kai tokį variantą pateiki, pamatai, kad labai retas žmogus ryžtasi tai įgyvendinti, nes gyvenimo realybė diktuoja savo. Tada užsakovas, pasidžiaugęs fantazijos polėkiu, pasideda tą projektėlį ir grįžta prie tradiciškesnio. Taigi architektas dažnai tampa savotišku psichoterapeutu keliais aspektais.
Nelengva rasti vidurį tarp norų ir galimybių?
– Aš seniai dirbu šį darbą ir matau, kad lietuviai inertiški, daugumos jų būsto grožio suvokimas yra labai panašus. Įsiūlyti įdomesnį sprendimą nėra lengva. Pagalbos reikia ir tiems žmonėms, kurie graužiasi, nes suvokia skirtumą tarp labai prabangių ar originalių daiktų ir tų, kuriuos gali įpirkti patys. Dažnam reikia padrąsinimo, kad suvoktų, jog nebūtina turėti išskirtinių individualaus dizaino gaminių (nors dažnusyk užsakovas nesupranta, už ką reikia tiek daug mokėti), kad susikurtum jaukų būstą. Reikia padėti žmogui įsitikinti, kad ir mažesnėmis sąnaudomis įsirengęs namus jis gali būti ne mažiau laimingas. Galų gale gyvenimo kokybę lemia tikrai ne interjeras, kad ir koks jis būtų gražus.
Taigi kartais namų dekoratoriui tenka ne tiek siūlyti, ką įsigyti, kiek padėti apsispręsti, ko nereikia, išmokti daug ko atsisakyti, nes žmonės, pasivartę šiuolaikinių leidinių, gerokai sutrinka.
Svarbu padėti suvokti, kad nėra to vienintelio tobulo sprendimo, kurį nuo jo kažkas slepia. Toje pačioje erdvėje galima sukurti būstą ir vienaip, ir kitaip, skirtingais kompoziciniais principais, ir keli variantai gali būti puikūs. Kai žmogus pasitiki dizaineriu, atsipalaiduoja, nebijo, kad bus apgautas ar jam bus įsiūlyti kokie nors dizaineriui asmeniškai rūpimi daiktai. Didžiausias būna smagumas, kai užsakovas suvokia, kas čia pas jį vyksta. Su minėta užsakove Rūta sudarėm visai neblogą tandemą, ji ir pati ėmė kūrybiškai dalyvauti. Nebūtinai profesionalus dekoratorius turi sudėlioti visus daiktus ar sukabinti visus paveikslus. Juk nežinai, ką dar užsakovui gali kas padovanoti, ką jis pats sumanys įsigyti; gali keistis ir šeimos sudėtis. Būna, kad ir pusmetį bute ar name pagyvenę žmonės paskambina norėdami pasitarti, ar gali tą ar aną pakeisti. Beje, aš manau, jei žmogus labai bijo tą kūrybinį darbą tęsti, savarankiškai ką nors keisti – kažkas ne taip. Gal tas interjeras jam svetimas, jis ten prastai jaučiasi? Jei žmogui namuose nejauku, jis negali jaustis harmoningai, tikriausiai jie buvo įrengti ne tiek sau, kiek bandant įgyvendinti kažkokią idėją ar pasipuikuoti prieš kitus. Šiaip ar taip, namai – tai tavo gyvenimo būdo atspindys, ir jei žmogus suvokia pagrindinius dekoravimo principus, toliau pats gali kūrybiškai pildyti ar keisti interjerą.
Vis dėlto kokios tendencijos ryškesnės, ar nepastebite poreikių kraštutinumo?
– Neretai jauni žmonės žavisi minimalizmo tendencijomis, vadinamąja skandinaviška architektūra (nemanau, kad ji skandinaviška, bet taip santykinai vadinamas stilius, kai namų aplinka formuojama naudojant kuo mažiau daiktų ir kuo mažiau spalvų). Vis dėlto manyčiau, kad pas mus toks išgrynintų formų interjeras nepasiteisina. Mes gyvename turėdami kur kas daugiau daiktų, ir kai laikui bėgant minimalistinėje aplinkoje atsiranda krūvos daiktelių be vietos, sluoksniais dedamų ant gražių didelių paviršių, nėra nei jauku, nei gražu. Lietuvoje žmonės nenori nieko išmesti, be to, nėra įpročio nemažą namų dalį skirti pagalbinėms patalpoms. Žmonės nenori didelių sandėliukų, drabužinių, visi geriau nori daug kambarių. Jei turi didelę pagalbinę patalpą, kur gali susidėti tai, kas tau dabar nebūtina ir neturėtų kiekvieną akimirką būti po ranka, jei kai kurie drabužiai, knygos gali neužgriozdinti kambarių, o būti perkelti į nematomą zoną, gali puoselėti minimalistines tendencijas.
Kitas kraštutinumas – vadinamasis prancūziškas stilius, kai namuose lyg ir chaotiškai sukaupta daug visokių daiktų, kartais net, atrodo, tarpusavyje nederančių, vis dėlto sukuriančių jaukumą. Dizaineris tokias atvejais net nereikalingas, tai jau išties yra tik šeimininko asmenybės išraiška. Tai dėl tam tikro gyvenimo būdo susiformavusi aplinka. Yra tokių apraiškų ir mūsų minimame Rūtos bute – ji kolekcionuoja kiaulytes, tad kiekvienas naujas eksponatas turi rasti jam skirtą vietą.
Kalbama apie idealų projektuotoją, o koks būna idealus užsakovas?
– Toks, kuris skiria deramą pinigų suma, išsako savo norus ir visiškai pasitiki. Esu turėjusi tokį užsakovą, tai buvo užsienietis, norintis turėti butą ir Vilniuje. Bet tai nėra lengvas atvejis, nes visa atsakomybė tenka tau vienam. Puiki užsakovė buvo Rūta, ji ir dalyvavo, ir netrukdė. Viena vertus, ji priima naujoves (tiesa, iki tam tikros ribos), kita vertus, turi labai aiškų požiūrį. Nenori nieko nustebinti, sukurti vienadienio moderno, bet tiksliai žino, ko nemėgsta ar ko jai reikia. Dar vienas svarbus gero užsakovo bruožas – kad neįkyri, netrukdo, nekeičia labai dažnai nuomonės, neįtraukia į diskusijas, „kaip geriau padaryti”, visų giminių ir draugų. Tai žmogus, turintis aiškius estetinius kriterijus. Rūta tapo drauge, kai įrengiau jos pirmąjį butą, kuriame aš ir dabar sutikčiau gyventi. Rūta buvo iš tų užsakovų, kurių nereikia atkalbinėti nuo labai standartizuotų sprendimų, pavyzdžiui, ponios pageidavimu miegamąjį įrengti persikų rausvos spalvos.
– Tapo drauge, nes nenorėjo rausvo persikinio miegamojo?
Taip (juokiasi). Patiko ir jos noras turėti du sanitarinius mazgus, o vonios kambarį – erdvų ir su langu (man tai yra tam tikro gyvenimo lygio rodiklis). Sutarėm ir dėl to, kad virtuvė nebūtų maža – kaip izoliatorius šeimininkei, kad joje turi tilpti normalus valgomasis stalas, nors tai teko padaryti kiek sumažinus svetainę. Su šia užsakove buvo įdomu dirbti ir dėl to, kad pirmajam butui rinkome neryškias, nublukintas spalvas. Čia buvo visa spalvų paletė, bet prislopinta, tai vadinu senų verbų stilistika: šiaudų, žolės, sudžiūvusių gėlių spalvos. Įrengiant antrą butą labiau išryškėjo užsakovės drąsa daryti netikėtus sprendimus – juk išties reikėjo drąsos pasirinkti butą ketvirtame aukšte su 100 kv. m terasa, taigi nuosavu kiemu ketvirtame aukšte. Terasa buvo viso projekto išeities taškas. Tik truputį mažesnis už terasą butas – anfilados tipo (pagal vieną ašį išdėstyti pereinami kambariai) su labai dideliais langais – išėjimu į terasą. Čia iš holo pereinama į svetainę, iš svetainės į virtuvę, iš virtuvės į miegamąjį – be to, iš kiekvieno kambario ir virtuvės yra išėjimas ir į terasą. Didžioji terasa – šio namo trečio aukšto stogas, šiek tiek pasvirusi, kad būtų nuolydis. Vasarą šeimininkė joje augina daug gėlių, suneša lauko baldus – čia galima ir kaitintis saulėje, ir smagiai vakaroti.