Autorių teisių gynėjams metama pirštinė

Verslininkai ir kai kurie teisininkai pasipiktinę kūrėjų ir leidėjų teisėms atstovaujančių organizacijų rinkliavomis iš restoranų, grožio salonų ir dėl to bylinėjasi teismuose

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA) sulaukia ne tik verslininkų nepasitenkinimo už renkamą atlygį kūrėjams. Juos palaiko ir kai kurie teisininkai, kurie tiesiai šviesiai teigia, kad intelektinės nuosavybės gynėjai perlenkia lazdą ir piktnaudžiauja savo galiomis, pasinaudodami įstatymų spragomis.

Stambus restoranų tinklas pasiryžęs teisme įrodyti, kad bandymai iš jo išreikalauti šimtatūkstantinę skolą yra neteisėtas. Bylinėtis pasiryžęs ir Grūto parko įkūrėjas. Tačiau smulkesnieji linkę nusileisti, nes sako neturintys lėšų kovoti.

LATGA-A ir AGATA veiklą prižiūri Kultūros ministerija. Šiuo metu aiškinamasi, ar ministerijos darbuotojai, kurių kūrinių teises saugo šios organizacijos, nepainioja viešųjų ir privačiųjų interesų.

Autorių teisių gynėjai tvirtina, kad visi verslininkai privalo mokėti už viešai paskelbtus kūrinius ir sako laukiantys bylų pabaigos, kada bus padėtas taškas įstatymų interpretacijoms.

Kirpykloje – tyla

Druskininkuose esančio grožio centro „Irena” savininkė Irena Kaklienė piktinasi, kad kirpėjos ir kosmetikės savo darbo vietose negali klausyti radijo, jei pas jas yra atėję klientai. „AGATA atstovų teigimu, tai jau laikoma viešuoju paskelbimu ir už jį reikia mokėti mokestį, – sakė ji. – Mūsų salone nėra atskiro laukiamojo, ūžiantys fenai neleidžia klausytis muzikos. Transliacijos neįskaičiuotos į paslaugų kainas, žmonės ateina tik dėl mūsų paslaugų. Todėl nesuprantama, kodėl privalome mokėti mokesčius už įjungtą radiją. Tokiu atveju gal reikėtų įvesti mokestį už klientų skaitomą literatūrą salone?”

Verslininkė sakė, kad pagal kvadratinius metrus salonui paskaičiuotas mokestis nebūtų didelis – apie 100 litų per metus. „Esu verslininkė ir noriu žinoti, už ką moku, geriau aš juos kam nors paaukočiau, paremčiau jaunimo renginius”, – kalbėjo I.Kaklienė.

Ji sakė gailinti laiko aiškintis dėl to teismuose. „Todėl dėl šventos ramybės savo darbuotojoms paprasčiausiai neleidžiu klausytis radijo”, – sakė savininkė.

Smulkesnieji nuleidžia rankas

Kaune įsikūrusios kavinės „Žalias vingis” direktorė Birutė Ditkuvienė sakė su LATGA-A bylinėjasi maždaug metus. Iš šios kavinės už skambančias lankytojų salėje radijo laidas kavinė įsiskolinusi apie 12 tūkst. litų. Už laiku nesumokėtą atlygį autoriams skiriama bauda, kuri tris kartus didesnė už skolą.

Pasak B.Ditkuvienės, jos kavinėje groja radijo stoties „Lietus” transliuojama muzika. „Teisme buvo pakviestas ir šios radijo stoties atstovas, kuris patvirtino neturintis pretenzijų dėl radijo stoties transliacijų kavinėje”, – sakė verslininkė.

Ji teigė, kad jau prarado viltį laimėti bylą ir linkusi mokėti autorių teisių gynėjams. „Mums per brangiai kainuoja šis užsitęsęs procesas – reikia mokėti advokatui, o pralaimėjimo atveju tektų dengti ir teismo išlaidas. Sutikome su pasiūlymu, kad skola bus sumažinta maždaug per pusę, jei sutiksime ją sumokėti. Tada bus nutraukta ir byla”, – sakė B.Ditkuvienė. Tuo tarpu UAB „Čilija” byla jau pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Iš bendrovės reikalaujama 120 tūkst. litų nesumokėtų autoriams atlyginimų.

Karą autorių teisių gynėjams paskelbęs ir verslininkas Viliumas Malinauskas. Jo prašoma kasmet sumokėti 80 tūkst. litų už Grūto parke stovinčias sovietines skulptūras. LATGA-A taip pat reikalauja mokesčio ir iš parke esančios kavinės, nes joje groja sovietmečio laikų maršai ir muzika. Verslininkas sakė nenusileisiantis ir pasirengęs dėl to bylinėtis.

Gina verslininkus

Autorių teisių ir gretutinių teisių tarybos narys, teisės daktaras Jonas Leikauskas įsitikinęs, kad negalima rinkti mokesčių iš kavinių, kuriose skamba muzika, laidos iš radijo, televizijos stočių arba leidžiamos kompaktinės plokštelės. „Kavinės neparduoda muzikos plokštelių ar radijo, televizijos laidų. Mokestį galima taikyti tik pramogų klubams, kurie pajamas gauna iš šokių aikštelėse leidžiamos muzikos, – aiškino teisininkas. – Kitur lankytojai juk nemoka už atlikėjų kūrinius, kuriuos girdi valgydami ar gerdami, vadinasi, kavinė nesipelno iš kūrėjų.”

Pasak J.Leikausko, transliuojamos į eterį muzikos negalima laikyti viešu kūrinio paskelbimu. „Jei įjungiu imtuvą ir girdžiu programas, tai niekaip nesusiję su komercine veikla. Autoriams ir fonogramų leidėjams atlygį jau būna sumokėjusios televizijos ir radijo stotys. Be to, tai prieštarauja žmogaus teisei laisvai gauti informaciją. Juk dabar kirpėja, kirpdama klientą, negali klausytis radijo žinių, leidžiamos muzikos, jei savininkas nemoka LATGA-A‘ai arba AGATA‘ai”, – stebisi teisininkas.

Jis teigia, kad už skambančias viešose įstaigose radijo ir televizijos programas atlygio reikalauti galėtų nebent jų transliuotojai. „Bet jie suinteresuoti, kad jų programas girdėtų kuo daugiau žmonių”, – sakė J.Leikauskas.

Abejoja organizacijų skaidrumu

Praėjusių metų ataskaitą už surinktas iš verslininkų lėšas LATGA-A ir AGATA dar rengia. 2005 metais iš restoranų surinkta 1,346 mln. litų, parduotuvių – 820 tūkst. Iš viso autorinio atlyginimo užpernai buvo surinkta apie 12 mln. litų. „Autoriams paskirstyta 6,5 mln. litų, neaišku, kam panaudota kita atlyginimo dalis, netgi nurodytas 25 proc. surenkamų lėšų panaudojimas autorių teisių gynėjų organizacijų administravimui yra gan didelis, – mano J.Leikauskas. – Radijo ir televizijos stotys teigia, kad naudoja iki 90 proc. užsienio autorių kūrinių. Tačiau paskirstytos proporcijos kitokios – Lietuvos autoriams sumokta 4 mln., o užsienio – tik 2,4 mln. litų.”

Abejonių teisininkui kelia ir mokestis tuščių laikmenų platintojams. „Už jas verslininkai sumokėjo 850 tūkst. litų, iš jų administravimo išlaidoms LATGA-A pasiliko daugiau kaip 100 tūkst. litų. Abejotina, ar pagrįstos tokios administravimo išlaidos”, – svarsto J.Leikauskas.

Pasak teisininko, jis raštu informavęs Specialiųjų tyrimų tarnybą, kad ši atkreiptų dėmesį į šių organizacijų surenkamų lėšų kontrolę. „Atsiveria didelės galimybės korupcijai, neskaidriai veiklai”, – įsitikinęs J.Leikauskas.

Tuo tarpu LATGA-A ir AGATA atstovai skelbia, kad jų interneto svetainėse pateikiamos išsamios ataskaitos, ir visuomenė turi galimybę susipažinti, kaip naudojamos autorių atlyginimui surenkamos lėšos.

LATGA-A direktorius E.Vaitekūnas pabrėžia, jog agentūra skiria daug dėmesio visuomenei informuoti, viešiesiems ryšiams. „Šiuo metu finansinė ataskaita už 2006 metus jau parengta. Vyksta auditas. Jam pasibaigus visi finansiniai duomenys bus paskelbti LATGA-A svetainėje, – sakė E.Vaitekūnas. – Atkreipiu dėmesį, kad LATGA-A savo išlaidoms praėjusiais metais skyrė 22,5 proc. nuo surinktų autorinių atlyginimų. Tai mažiau nei 2005 metais ir atitinka ES šalių autorių bendrijose taikomų atskaitymų vidurkį.”

J.Leikauskas teigė, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių taryboje jo kritika autorių teisių sergėtojams lieka neišgirsta. „Įtariu, kad LATGA-A ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos daromus pažeidimus Kultūros ministerija toleruoja dėl to, kad daug jos darbuotojų yra menininkai ir gauna pajamas iš šių organizacijų, – mano jis. – Kreipiausi į Vyriausybę ir Seimą, kad autorių teisių gynėjų veiklos priežiūra būtų perduota Teisingumo ministerijai.”

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija jau pradėjo tyrimą, ar Kultūros ministerijos darbuotojai nepainioja viešųjų ir privačiųjų interesų.

Privalės mokėti

AGATA Licencijų skyriaus vadovas Rytis Šeškaitis teigė, kad visose šalyse renkamas atlygis autoriams už viešą jų kūrinių paskelbimą. „Nesvarbu, ar tas kūrinys viešose vietose paskelbiamas per radiją, televiziją ar iš grotuvo. Transliacijos yra skirtos tik privačiai auditorijai, – sakė jis. – Neseniai Europos Teisingumo teismas priėmė sprendimą, kad viešbučių kambariuose rodomos televizijos laidos yra viešas paskelbimas, o už kūrinių naudojimą privalu mokėti autorinį atlyginimą. Toks argumentas gali būti taikomas ir restoranams, grožio salonams.”

J.Leikauskas pastebi, kad Europos Teisingumo teismas viešu paskelbimu laiko tik tuos atvejus, kai viešbutis išplatina gautą televizijos signalą su specialia įranga, bet jei jis tiesiogiai perduodamas į viešbučio televizorius, mokestis neturi būti renkamas. Tačiau R.Šeškaitis tokius argumentus laiko interpretacijomis. „Manau, kad viską galutinai paaiškins teismų sprendimai dabar nagrinėjamose bylose”, – mano jis.

J.Leikauskas mano, kad būtina tikslinti įstatymus, kuriuose ginamos autorių ir leidėjų teisės. „Dabar likusios spragos leidžia galingoms organizacijoms savaip juos aiškinti”, – įsitikinęs teisininkas.