Legendinis „Oskarų” laureatas, klasika tapusių filmų žvaigždė, užsitarnavusi netgi riterio vardą iš pačios Britanijos karalienės, Maiklas Keinas, turintis daugiau nei 50 metų aktorystės stažą, iki šiol nesibodi net antraeilių vaidmenų – svarbiausia, kad jam būtų įdomūs. Vis dėlto šįkart seras Maiklas Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodo su rimtu – burtininko – vaidmeniu filme „Prestižas”.
Keinas apie tai, kaip tapo aktoriumi
Aš priklausiau vienai pirmųjų jaunuolių kartų, kurie panoro tapti aktoriais, pamatę vaidinančius žmones kino teatrų salėse. Iki tol aktoriais paprastai buvo tampama apsilankius teatre, daugiausia tai buvo viduriniojo ar kilmingųjų sluoksnio atstovai – socialinė priklausomybė tuo metu Anglijoje buvo svarbus dalykas. Tada darbininkų vaikai, koks buvau ir aš, niekada neišvysdavo aktorių vaidybos, išskyrus mokyklos spektakliuose, kuriuose pradėjau ir aš pats, dešimtmetis, vaidinti.
Taigi, pirmas profesionalus aktorius, kurį aš išvydau, vaidino ekrane. Nuo to laiko buvau visiškai apkerėtas kino. Esu vienas didžiausių kino fanatų, aš – kinomanas, žiūriu visus filmus, neatsižvelgdamas net į jų kokybę. Netgi tapau aktoriumi todėl, kad pamatyčiau, kaip apskritai kuriamas kinas. Mano didžiausias tikslas ir buvo tapti kino aktoriumi, kai juo tapau, niekada nebegrįžau į teatrą. Aš esu iš tų, kurie nieko nežinojo apie aktorines mokyklas, taip pat – neėmiau jokių vaidybos pamokų. Jei man kas nors pasakytų, jog galėčiau kiek pasimokyti aktorinio meistriškumo, pavadinčiau jį idiotu. beje, mano draugai ne kartą atkalbinėjo mane nuo idėjos tapti aktoriumi, sakydavo: „Baik iš savęs tyčiotis, tu niekada nieko nepasieksi…”
Apie septintąjį dešimtmetį
Iki septintojo dešimtmečio viskas buvo juodos ir baltos spalvų, o tuomet prasidėjo daugiaspalvių technologijų epocha. Anksčiau buvome daug apriboti, tad gyvenimas buvo monotoniškas ir nuobodus. Be to, egzistavo klasinė sistema, kurią mes nusprendėme sugriauti. Tai buvo nuostabus laikas, kadangi beveik visi, kuriuos pažinojau septintąjį dešimtmetį, tavo įžymybėmis. Mano kaimynas buvo Džonas Baris, kuris parašė tą puikią Bondianos muziką. Atsimenu tokį aktorių, kuriam ne itin sekėsi vaidinti. Ir kai jis pareiškė, kad mes aktorystę ir imsis literatūros, visi juokėsi. O tai buvo Džonas Osburnas, parašęs „Numirti iš naujo”. Kartą vienas pažįstamas, grįžęs iš smuklės, man pareiškė būsiąs rokenrolo grupės vadybininkas. Pasakiau, jog tada jam reikės grupės, o jis atsakė, imsis darbo su muzikantais iš tos smuklės. Paklausiau, kaip vadinasi ta grupė, ir paaiškėjo, kad tai „The Who”. Tai buvo neįprastas laikas, taigi, net nebuvo galimybės eiti kitu keliu kaip tik šis.
Apie režisierius
Man labai pasisekė, jog teko dirbti su tokiais režisieriais kaip Džozefas Mankevičius („Seklys”, 1972), Džonas Hiustonas („Žmogus, kuris norėjo būti karalius”, 1975) ir Džo Louzi („Romantiška anglė”, 1975). Dž. Hiustonas buvo pats ramiausias režisierius, kokį tik pažinojau. Jei jo paklaustumėte: „Džonai, kodėl neduodate man jokių nurodymų?”, jis atsakytų: „Jūs užsidirbate pakankamai daug pinigų filmuodamasis, Maiklai, ir manau, kad pats žinote, ką reikia daryti, ir aš jums nereikalingas.”
Apie filmus ir aktorius
Vienas iš mano mėgstamiausių filmų – „Atlygis” (1967). Man patinka aktorius Li Marvinas, kurį gana gerai pažinojau. Filmas išsiskiria iš kitų gangsterinių juostų, kažkada jis man padarė neišdildomą įspūdį. Būtent dėl jo aš panorau nusifilmuoti „Pašalinti Karterį” (1971) – galvojau padaryti kai ką panašaus. Mano aktorinė karjera tęsiasi jau labai ilgai – 52 metus. Visada buvau vienas pirmaujančių kino aktorių, o ne kino žvaigždė, kurių lyderystės remiasi tik individualybe. Kino žvaigždė, gavusi scenarijų, kalba, kaip ji galėtų jį pakeisti, kad scenarijus jai labiau tiktų, o kai jį gauna kino aktorius, jis svarsto, kaip galėtų pasikeisti pats, kad prisitaikytų prie scenarijaus. Ne jūs išeinate iš kino, o kinas palieka jus. Gerų scenarijų vis mažiau arba honorarai pernelyg maži, kad vertėtų jų imtis. Dabartiniu metu manau, kad užsitarnavau poilsio ir atsiliepiu tik į tuos pasiūlymus, kurių negaliu atsisakyti. Nedirbau beveik metus, kai panorau suvaidinti Betmano tarną arba Nikolės Kidman tėvą filme „Mano žmona – ragana” (2005). Šie vaidmenys mane sudomino, mat nebuvau pasirengęs vaidinti pagrindinio personažo po „Tykiojo amerikiečio” (2002). Tai buvo sunkus vaidmuo, kuriam laikui atėmęs man norą lyderiauti. Neseniai suvaidinau nedidelius vaidmenis Alfonso Kuarono „Žmonių vaikai”, taip pat Kristoferio Nolano „Prestiže” apie du fokusininkus. Netrukus imsiuosi vaidinti Betmano tęsinyje. Su Džadu Lo turime idėją sukurti „Seklio” (1972) tęsinį. Klasika tapę kino filmai labai svarbūs.
„Prestižas”
„Kiekvienas magijos triukas susideda iš trijų dalių, kuri turi savo unikalų pavadinimą. Iš pradžių burtininkas ruošiasi atlikti triuką („Pažadas”), po to nustebina žiūrovą netikėtu magijos pliūpsniu („Posūkis”) ir galiausiai sukuria pribloškiančią iliuziją („Prestižas”), kurioje sudėlioja visus taškus ir priverčia užduoti klausimą „Kaip jie tai padarė?”
Pagal populiarią rašytojo Kristoferio Priesto novelę sukurtas mistinis, magijos ir iliuzijų kupinas trileris, primena savotišką magijos spektaklį, kuriame Keinas vaidina vieną iš fokusininkų. Beje, visi trys aktoriai – M. Keinas, Kristijanas Beilas ir Hju Džiakmanas – specialiai šiai juostai mokėsi triukų iš profesionalų.