Staigus nepriklausomos Lietuvos jaunimo posūkis nuo „turgų” aukštųjų mokyklų link tapo bene pagrindiniu šalies ekonomikos plėtros stabdžiu. Dabartinis vadybinės bei darbininkiškosios grandies santykis atsigręžė prieš darbdavį – daugelyje pramonės sričių yra darbuotojų vakuumas.
Iškalbingai susiklosčiusią situaciją iliustruoja 12 metų statistika. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos duomenimis, nuo 1995 iki 2007 metų aukštųjų neuniversitetinių mokyklų skaičius šalyje išaugo nuo 15 iki 22, o iš 106 profesinių mokyklų liko tik 91.
Jaunuolių, besimokančių profesinėse mokyklose, skaičius pastaraisiais metais nesiekia nė 30 proc. Tuo metu daugelyje Europos valstybių ši proporcija yra atvirkščia.
Pasigenda darbdavių iniciatyvos
Uostamiesčio profesinių mokyklų vadovai tvirtina nestokojantys stojančiųjų. Pastaraisiais metais besimokančiųjų skaičius stabilus – 6 įstaigose mokosi 4100-4300 mokinių. Vis dėlto stojančiųjų srautų pasiskirstymas, jų nuomone, yra iškreiptas.
Anot Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklos direktoriaus Valentino Radavičiaus, 7 vykdytojams pakanka vieno vadybininko, o Lietuvoje ši proporcija atvirkščia. Jei valstybė nesiims vieningos politikos, ateityje darbininkus, pasak vadovo, teks „importuoti” iš užsienio.
Profesinių mokyklų vadovai tikina padarę viską, kad profesinis rengimas taptų patrauklesnis – remiantis rinkos pokyčiais keistos programos, patirties semtasi užsienyje, stiprinta materialinė bazė. Tačiau specialybės populiarumą lemia ne tik tai. Pavyzdžiui, taip trūkstamų siuvėjų grupes Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklai jau kurį laiką tenka mažinti.
„Tai sunkus ir mažai mokamas darbas, todėl mūsų pastangos sudominti jaunimą šia specialybe bevertės. Patys darbdaviai turėtų spręsti problemą gerindami darbo sąlygas”, – aiškino direktoriaus pavaduotoja Albertina Remežienė.
Kita problema, vadovų nuomone, visuomenės požiūris į profesinį mokymą bei darbininko profesiją. Anot Klaipėdos turizmo mokyklos direktorės Mildos Višomirskienės, žmonės vis dar nesuvokia, kad darbininkiška profesija neužkerta kelio siekti karjeros. Užsienio valstybėse ji paprastai ir prasideda nuo žemiausios grandies. Be to, pašnekovės teigimu, profesinės mokyklos vis dar neatsikrato „profkės” įvaizdžio.
Žmogų keis mašina
Klaipėdos darbo biržos duomenimis, net 57,4 proc. visų darbo vietų siūloma profesinį parengimą turintiems asmenims, dar 22,4 proc. – nekvalifikuotai darbo jėgai ir tik 20,2 proc. – turintiesiems aukštąjį išsilavinimą.
Anot uostamiesčio Pramonininkų tarybos nario Kęstučio Linkaus, dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo darbdaviai priversti patys mokyti būsimąjį darbuotoją. O imtis koreguoti stojančiųjų srautus, pašnekovo teigimu, darbdavys nepajėgus. Tuo rūpintis turėtų valstybė, finansuodama trūkstamų specialistų ruošimą.
K. Linkus įsitikinęs, kad šiuo metu vienintelis kelias darbdaviui – didinti darbo našumą, t. y. diegti modernias technologijas, pakeisiančias žmogų. Tai, anot pašnekovo, patikrinta užsienio šalių, kuriose darbo našumas didesnis 5 ir daugiau kartų, praktika.
Reikia investicijų ir pokyčių
O Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius Vitas Mačiulis „Vakarų ekspresui” aiškino, jog profesiniam mokymui būtini pokyčiai bei didžiulės investicijos, kitaip kvalifikuotų darbininkų stygius dar ilgai stabdys šalies ekonomikos plėtrą.
Kokios priežastys lėmė rinkos poreikių neatitinkantį stojančiųjų pasiskirstymą šalies mokyklose?
Populiarėjantis aukštasis mokslas tapo ir labiau prieinamas. Ne patį geriausią vaidmenį čia suvaidino ir darbdaviai, beveik visoms pareigoms reikalaudami žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Pavyzdžiui, Šveicarijos bankuose 70 proc. darbuotojų tėra baigę ekonomines profesines mokyklas. Nebuvo padirbėta ir profesinio orientavimo srityje. Daugumai darbininkas – tepaluotas, susivėlęs ir besikeikiantis žmogus. Vidutinis pilietis net nėra matęs šiuolaikinių kompiuteriu valdomų staklių ar šiluminių mazgų, kuriuos montuojantis santechnikas galėtų vilkėti ir baltą chalatą. Populiarumo darbininko profesijai nepridėjo ir prasta daugelio profesinių mokyklų materialinė bazė.
Vienų nuomone, stojančiųjų srautus sureguliuos rinka, kiti pasigenda vieningos valstybės politikos…
Rinkos poreikiai ir valstybės politika turėtų eiti viena linkme. O stojančiųjų srautus būtina reguliuoti, kadangi mokslas finansuojamas iš mūsų, t. y. mokesčių mokėtojų, pinigų. Iš valstybės biudžeto turi būti finansuojamos tik tos specialybės, kurių reikia ekonomikos plėtrai. O į finansų, skirtų specialistų ruošimui, valdymą su sprendžiamojo balso teise būtina įtraukti šio proceso pagrindinius vartotojus, t. y. darbdavius.
Šiuo metu daug diskutuojama apie aukštojo mokslo reformą. Gal jos reikia ir profesiniam mokymui?
Profesiniam mokymui iš tiesų reikia pokyčių. Visų pirma, būtina keisti praktinį mokymą. O tam reikia didelių investicijų. Šalia pažangių įmonių iš valstybės, struktūrinių fondų bei pačių įmonių lėšų reikia kurti modernias praktinio mokymo bazes, ruošti kvalifikuotus praktikos mokytojus.
Tam tikri žingsniai jau daromi. Ketinama paruošti per 1000 įvairių įmonių specialistų, kurie egzaminuos profesinių mokyklų ugdytinius. Naujos redakcijos Profesinio mokymo įstatyme numatyta nauja „pameistrystės” mokymo forma, sudarysianti sąlygas profesinį mokymą organizuoti įmonėse.
Profesinių mokyklų vadovai bei patys darbdaviai su pavydu žvelgia į Europos valstybėse įgyvendintą mokymosi modelį – pirmiausia baigiama profesinė mokykla, po to – kolegija ir tik tada stojama į universitetus. Ar tokia sistema tiktų Lietuvai?
Tokia sistema yra racionali ir Lietuvai būtina. Reikia kurti technologines gimnazijas, kurias rinktųsi mokiniai, savo ateitį siejantys su praktine veikla. Taip pat reikia daugiau investuoti į technologines kolegijas ir numatyti jose daugiau valstybės finansuojamų vietų. Būtina iš naujo sukurti suaugusiųjų technologinės kvalifikacijos kėlimo sistemą, orientuotą ne į darbdavių perkvalifikavimą, o į aukštesnių kompetencijų suteikimą jau dirbantiems darbininkams.