Kaltė dėl nuplautų Palangos paplūdimių tenka ne stichijai, o mums patiems – dėl nepaslankumo, ateityje galinčio kainuoti tūkstančius patvinusių kurorto bei kitų pajūrio vietovių hektarų, – svarsto kai kurie mūsų šalies mokslininkai.
Po audringos šių metų pradžios tiek Klaipėdos apskrities, tiek šalies valdžia gauna daugybę pajūrio ateitimi susirūpinusių tautiečių pasiūlymų, kokių priemonių reikėtų imtis. Mokslininkai ragina daug kainuojančius eksperimentus pagaliau baigti ir efektyviausių krantų išsaugojimo priemonių parinkimą patikėti ne politikams, o specialistams, gal net kviestiems iš užsienio, jeigu savais nepasitikima.
Vienintelė krantų atkūrimo ir išsaugojimo galimybė esąs kruopštus matematinis modeliavimas, kaip taikant vieną ar kitą krantotvarkos priemonę judėtų skirtingų krypčių vėjo bei srovių veikiama kiekviena smėlio kruopelė. Esą tik taip galima išrinkti optimalią priemonę konkrečiai vietai.
Neapskaičiuojame
„Nenorime daryti kaip daroma pasaulyje, ir mokomės iš savo klaidų”, – dabartinę krantotvarkos situaciją apibūdino Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vadovas Brunonas Gailiušis.
Tiesa, mokslininkas pripažino, kad ir žabtvorių pynimas, ir paplūdimių papildymas smėliu bei kiti būdai yra tinkami, tačiau mes juos diskreditavome. Krantų atstatymas ir išsaugojimas esąs gryniausias inžinerinis uždavinys – reikia tik skaičiuoti, kur ir kaip daryti, bet neskaičiuojama, nė vienas variantas nesąs ištyrinėtas.
Anot B. Gailiušio, Palangos paplūdimius pildant smėliu reikėtų jį pilti ne krante, kur smėlio yra, ir ne 40 tūkst. kubinių metrų, kaip buvo daroma, o pačioje jūroje ir kur kas didesnį kiekį. Bet kokiu atveju reikėtų modeliuoti audros sąlygas ir smėlio judėjimo trajektoriją. Tai, žinoma, esąs sudėtingas ir ilgas darbas, o jį įgyvendinti taip pat atsieitų ne vieną dešimtį milijonų litų.
B. Gailiušis atkreipė dėmesį ir į tai, kad jokios analogijos semiantis užsienio šalių patirties būti negali – mūsų krantas ne toks pat, kaip vokiečių ar lenkų.
„Pildymas smėliu reikalingas, bet ne tokiais būdais tai reikia atlikti – reikėjo atsižvelgti į mokslinių tyrimų patirtį, o ne pilti iš akies”, – antrino ir Klaipėdos universiteto profesorius, gamtos mokslų daktaras ir Lietuvos krantų mokslo ir technologijų asociacijos atstovas Algimantas Olšauskas.
Užlietų sausumą
Anot A. Olšausko, vandenyno lygis, nors ir lėtai, kyla. Už kopų esanti lyguma yra sulig jūros lygiu, o ties Būtinge net žemiau. Taigi nepasirūpinus tinkama krantų apsauga užtvindytas būtų ne vienas tūkstantis hektarų.
A. Olšauskas pataria pasitelkti ir miškininkus. „Prieš 200 metų pajūrio apsauginę kopą sukūrė miškininkai – žmonės, kurie apie tai nusimanė. Paskutiniaisiais dešimtmečiais pablogėjo kopų priežiūra, ir iškart turime rezultatą. Audrų buvo ir XIX amžiuje, ir XX amžiaus pirmoje pusėje, paplūdimiai taip pat buvo plaunami, bet kur buvo nuplauta, tuojau būdavo užtaisoma, apželdinama”, – sakė jis.
Pasak A. Olšausko, per paskutiniuosius 30 metų augalijos projekcinis padengimas pajūryje sumažėjo penkis kartus, kopų niekas nebesutvirtina. Prieš šimtmetį paplūdimys buvęs 80-90 metrų, o apsauginė kopa – 50-60 metrų pločio. Dabar paplūdimio plotis, anot mokslininko, siekia 50-60 metrų, o kopos – apie 15.
Mokslininko teigimu, nuo Lietuvos pakrantės nunešta jau per 30 mln. kubinių metrų smėlio.
Kiekvienam pajūrio ruožui A. Olšauskas pataria taikyti skirtingus krantų saugojimo būdus, nes ir pakrantė esanti skirtinga, o viską reikėtų grįsti moksliniais tyrimais. Vandenyje, gal net po vandeniu, būtų galima statyti bangolaužį, prieškopyje padėtų smėlio konteineriai, apsauginę kopą reikėtų sutvirtinti ir apželdinti.
Lygina su Sizifo darbu
Klaipėdos universiteto socialinių mokslų daktaras docentas Petras Vaičiūnas siūlo įgyvendinti inžinieriaus statybininko Mykolo Pužausko idėją sutvirtinti kopas gelžbetonine sienute, kuri atliktų atraminę, bangolaužio ir komunikacinę (žmonės galėtų vaikščioti bangolaužio laiptais, nepažeisdami jautraus kopų paviršiaus) funkcijas.
Surenkamą konstrukciją siūloma montuoti išilgai kopų. Nugarinė jos dalis neleistų byrėti kopų smėliui, o priekinė – paplauti kopų. Tada būtų galima atstatyti ir nuplautą smėlio kiekį, nes kopų pildymas atvežtiniu smėliu neapsaugant jo nuo išplovimo primenąs Sizifo darbą.
Anot P. Vaičiūno, praktika parodė, kad Palangos gelbėjimo stotis su apsaugine gelžbetonine sienute atlaikė visas audras.
„Nepretenduodamas į ekonomiškiausią variantą, tačiau turėdamas ne mažą patirtį dirbdamas Klaipėdos statybos treste valdytojo pavaduotoju nuo 1959 metų iki tresto privatizavimo, siūlau priimti kad ir vidutiniškai gerą sprendimą dabar negu supergerą, kai paplūdimiai bus jūros bangų išplauti”, – siūlė P. Vaičiūnas pridurdamas, kad 50-100 metrų ilgio įvairių aukščių sienutės, kai kur užpustomos smėliu, Palangos įvaizdžiui nebus svetimkūnis. Palanga jau nebesanti medinių vilų kurortas, o medinis tiltas taip pat pakeistas gelžbetoniniu.
Minėtas kopų tvirtinimo būdas esą galėtų būti taikomas ir išsaugoti Olandų kepurei.
Klaipėdos apskrities viršininko administracija bei Aplinkos ministerija yra gavusios pasiūlymų ne tik visą pajūrį tvirtinti gelžbetonio sienutėmis, bet ir, pavyzdžiui, naudoti molį formuojant iš jo kopas.
Būklė – geriausia per 20 metų
Pajūryje jau esama ir sėkmingų paplūdimių išsaugojimo projektų pavyzdžių. Tokiu vadinamas 2002 metais įgyvendintas priekrantės papildymo smėliu projektas Melnragės-Girulių ruože.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai (KVJUD) rekonstruojant uosto įplauką ir gilinant vidinį bei išorinį kanalus buvo iškasta per pusę milijono kubinių metrų smėlio, o šis pagal mokslininkų parengtą projektą išpiltas nustatytoje vietoje priekrantėje. Beveik 80 proc. išpilto smėlio pateko į paplūdimius. Konstatuota, kad Melnragės ir Girulių paplūdimių būklė yra geriausia per paskutiniuosius 20 metų.
Priekrantėje pilamas smėlis apsaugo kopas ir nuo griaunančių bangų – iki seklumos atplūdusios aukštos bangos energija užgęsta, krantą ji pasiekia jau netekusi savo jėgos.
Pasak KVJUD direktoriaus infrastruktūrai Algirdo Kamarausko, mokslininkai turėtų sumodeliuoti, koks krantų išsaugojimo būdas yra geriausias. Galbūt Palangoje ir būtų galima taikyti panašų metodą kaip ir Melnragės-Girulių ruože, tačiau bėda ta, kad nežinia, iš kur gauti reikiamą kiekį smėlio.
Po rekonstrukcijos uosto įplauka jau nebėra gausiai užnešama smėliu, čia šiuo metu planuojama iškasti tik apie 100 tūkst. kubinių metrų. Be to, ne visas iškasamas gruntas yra tinkamas pildyti paplūdimiams – pirmiausia atliekami granuliometriniai, biologiniai tyrimai.
„Yra idėja imti smėlį iš jūros ties Juodkrante, ten jo nemažas kiekis, bet gylis yra 25 metrai. Uostui 17 metrų gylis jau yra didelis, daugelis siurblių ir laivų yra pritaikyti būtent tokiam gyliui, taigi siurbliai turėtų būti galingesni, arba kitokios konstrukcijos, kaip ir laivai. Kiek tai kainuos, sunku pasakyti, bet net teoriškai žiūrint toks būdas nebus pigus. Reikės atsakymo ir į tą klausimą, ar tai nepakenks Kuršių nerijai”, – sakė A. Kamarauskas.
Jis taip pat svarstė, kad galima būtų paimti smėlio iš Šventosios vykdant uosto rekonstrukciją, bet nežinia, kiek jo ten yra.
Anot A. Kamarausko, paplūdimių erozija yra pasaulinė problema. Pavyzdžiui, anksčiau buvusioje labai populiarioje pasiturinčių vokiečių poilsio vietoje, vienoje saloje Šiaurės jūroje, dėl krantų erozijos jau pradėtas pardavinėti anksčiau įsigytas nekilnojamasis turtas.