Šviesotemių upė

„Jotemos“ leidykla neseniai išleido bendrą kaunietės poetės Dovilės Zelčiūtės ir klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus knygą „Stotys/Stations“, kurioje jungiamas poetinis žodis ir fotografinis vaizdas. Kaip matome iš leidinio antraštės, knyga dvikalbė (D. Zelčiūtės poezijos tekstus į anglų kalbą vertė Mykolė Lukošienė, jos vertimą konsultavo Aušrinė Byla), taigi šio kūrybinio projekto dalyviai ne tik pabandė ištrinti ribą tarp dviejų meno rūšių, bet ir peržengę kalbos barjerą pamėgino atsiverti platesnėje kultūrinėje erdvėje nei įprasta. Turint omeny liturgiškai orientuotą kūrinio formą ir turinį, toks kolektyvinis platesnių erdvių ieškojimas tiktai sustiprina semantinį jo įspūdį. Mat šio sumanymo pagrindas – Kryžiaus kelio stotys („stacijos“) – visų pirma yra susijęs su kolektyviškai ritualizuotais, viešais sakraliniais veiksmais.

D.Zelčiūtės, septintosios poezijos knygos autorės, tekstas – nelyginant išplėtota maldos žodžių „Ir amžinoji šviesa juos telydi“ parafrazė („amžiną šviesraštį / žvilgsniui / šviesa mirtyje įrašyta“). Apsibrėžta 12-os Stočių loginė konstrukcija čia susijusi vien tik su forma, o poetės išgyvenimuose panašios konstrukcijos neįžvelgiame – pagauna vientisa metaforiška tėkmė, užpildanti visą kūrinio erdvę vienoda ir neskaidoma šviesos-tamsos, mirksnio-amžinybės, gyvenimo-mirties įtampa. Kaip matome, pastaroji kyla iš antiteziško gretinimo, šiaip jau visuomet būdingo dramatiškos pasaulėjautos poezijai. Lyrinė susijaudinimo intonacija, maldos stilistika (ją ypač paryškina nuolatinės reprizos), lygus tėkmės bangavimas mirguliuojant „šviesotamsai“ čia originaliai atspindi taurinančią skausmo, nevilties dvasinių išgyvenimų patirtį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.