Į 1939 m. Niujorko pasaulinę parodą iš Lietuvos išvežtas istorinis pano, sovietmečiu tapęs protesto prieš aneksiją ženklu, atgal grįžo tik 2007 metų pradžioje
Dailininko Petro Kalpoko (1880-1945) drobė „Signatarai”, daugiau nei dvidešimt metų puošusi Lietuvos ambasados rūmus Vašingtone, grįžo į Lietuvą. „Šio paveikslo sugrįžimo prasmė – labai simbolinė. „Signatarai” Lietuvos ambasadoje Vašingtone kabėjo tada, kai mūsų valstybės nebuvo – sovietmečiu”, – pastebėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Direktorės prašymu Užsienio reikalų ministerija P.Kalpoko paveikslą pargabeno į Lietuvą ir nuo vasario 16-osios jis bus eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje.
Buvo eksponuojami su senųjų žemių žemėlapiais
1939 metais Niujorke vyko Pasaulinė paroda, kurioje tarp kitų 60 tautų savo šalį pristatė ir lietuviai. „Tų metų Pasaulinės parodos dalyvių ekspozicijose buvo nemažai šių kraštų istorijos akcentų”, – priminė B.Kulnytė. Todėl ir lietuvių ekspozicijos rengimo komitetas ypatingą dėmesį skyrė Lietuvos istorinės praeities pristatymui. Dailininkams buvo pateiktas užsakymas specialiai šiai parodai nutapyti monumentalių drobių, vaizduojančių didžiuosius Lietuvos valstybės įvykius.
Penki dailininkai sukūrė aštuonias istorines drobes, vaizduojančias svarbiausius Lietuvos valstybės įvykius nuo Mindaugo karūnavimo iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Parodoje šie kūriniai buvo eksponuojami kartu su žemėlapiais, primenančiais anksčiau lietuvių gyventas žemes.
Rimtas Kalpokas nutapė kompoziciją „Mindaugo vainikavimas”, Stasys Ušinskas – drobę kiekvieno patrioto širdį sovietmečiu itin glosčiusiu pavadinimu „Algirdas muša kardu į Kremliaus vartus”. Adomo Galdiko nutapyta kompozicija galėjo vadintis „Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio” arba – „Kryžiuočiai kloja savo vėliavas Vytautui po kojų”.
S.Ušinskas drobėje taip pat įamžino kaip „1429 m. Vytautui sušaukus valdovų suvažiavimą Lucke Šv.Romos imperijos imperatorius Zigmantas siūlo Vytautui vainiką”. Adomas Smetona nutapė „Vilniaus akademijos įkūrimą”, o Petras Kalpokas – kompoziciją „Napoleonas skiria valdžią Lietuvai” bei „Signatarai”.
Miniatiūriniai dangoraižiai ir zujantys automobiliukai
Tačiau didingi lietuvių užmojai sukėlė amžininkų diskusiją, į kurią įsijungia ir dabarties dailės istorikai. „Niujorko parodos lietuvių ekspozicijos vertinimai liudijo besikeičiantį amžininkų požiūrį ir į meninės raiškos būdus, ir į užsieniui siūlomą Lietuvos vaizdinį. Kita vertus, Niujorko parodos Lietuvos paviljono Garbės salono ekspozicija, sukėlusi nemenką kritikos bangą, sutrukdė pasiekti pusiausvyros, kurią rodant praeities laikų ir naująją Lietuvą sugebėta 1937 m. išlaikyti Paryžiaus pasaulinėje parodoje”, – konstatavo dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė. Ji savo knygoje „Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918 -1940” į mūsų šalies ekspoziciją 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje žvelgė kaip į to meto šalies propagandos reiškinį, kuriame reprezentacinių tikslų buvo siekiama pasitelkus dailės kūrinius.
Niujorko pasaulinės parodos rengėjai simbolinius statinius pavadino trilonu ir perisfera. Pasakojama, kad pastarosios viduje buvo įrengta „Demokratijos namų” ekspozicija. Du judantys takeliai gabeno žiūrovus į sferos pasieniais įrengtus balkonus. Iš ten lankytojai dvi minutes galėjo stebėti miniatiūrinį megapolio su dangoraižiais ir gatvėmis zujančiais automobiliukais modelį. Po dviejų minučių miestą apgaubdavo tamsa ir sferos lubose pasirodydavo kino projekcija su miniomis iš darbo grįžtančių „Demokratijos šalies” darbininkų ir ūkininkų. Projekciją lydėjo specialiai parodai sukomponuotas muzikinis įrašas.
Tuo tarpu Lietuva, G.Jankevičiūtės žodžiais, Niujorke prisistatė kaip sena, šiek tiek nuvargusi ir konservatyvi Europos valstybė.
Panašiai paviljoną dekoravo ir lenkai
Dailės istorikės pastebėjimu, modernios formos dominavo tik paviljono išorėje. Architektas Algirdas Šalkauskis, laikydamasis rengėjų sąlygų, Lietuvos ekspozicijai priderino unifikuotą projektą – racionalistinės stilistikos paviljoną, kuriam pagal parodos reglamentą negalėjo suteikti ryškių nacionalinių akcentų. Statinio skiriamaisiais ženklais tapo fasado plokštumą pagyvinęs herbas bei Juozo Mikėno sukurta skulptūrinė Lietuvos alegorija, kaip ir kituose paviljonuose įkomponuota prie įėjimo. Dviem simboliais – balandžiu ir javų pėdu tvirtose merginos rankose – išsakyti mažo žemės ūkio krašto siekiai kurti ekonominę gerovę.
„Tačiau paviljono viduje modernios šalies įvaizdį stelbė šlovingos praeities aidai. Pagrindinės salės arba Garbės salono centre stovėjo Vytauto Kašubos sukurta įspūdinga Vytauto Didžiojo statula, o abipus jos rikiavosi monumentalūs pano, vaizdavę šalies išaukštinimo, pergalių, jos laisvės akimirkas”, – taip penkių dailininkų nutapytas istorines kompozicijas apibūdino G.Jankevičiūtė. Tačiau teisybės dėlei ji pridūrė, kad panašiai savo paviljoną dekoravo ir lenkai, eksponavę Šv.Luko brolijos dailininkų tapytus pano, vaizduojančius Boleslovą Narsųjį, atvykusį pagerbti Šv.Vaitiekaus relikvijų į Gniezną, Lietuvos krikštą, Liublino uniją, Varšuvos konfederaciją, Vienos apsiaustį, Gegužės 3-iosios konstitucijos paskelbimą.
Lietuvių istorikų skolos Vasario 16-ajai
Lietuvos ekspozicijoje Niujorko pasaulinėje parodoje netrūko nei kraitinių skrynių, nei lietuviškų medžio raižinių, nei tradicinių kaimo audėjų rankdarbių, nei tautiniais drabužiais aprengtų lėlių. Todėl dailės istorikei nebuvo nuostabu aptikti liudijimų, kad, nepaisant V.Kašubos, J.Mikėno, S.Ušinsko modernių išraiškos priemonių, pasak poeto Juozo Tysliavos, parodoje apie Lietuvą kalbėta kaip „apie nuostabią kryžių žemę, apie šalį, kurios gyventojai amžiais alsavo pasakomis, dainomis, burtais ir mįslėmis”.
Poetiškas „kryžių ir pasakų” šalies epitetas, ilgą laiką džiuginęs Lietuvos valstybės veikėjus, parodos vertintojus, anot G.Jankevičiūtės, padalijo į dvi stovyklas. Santūriai apie pasirodymą Niujorke atsiliepė kai kurie jaunosios kartos Lietuvos kultūrininkai bei politikai, skeptikų atsirado ir tarp JAV lietuvių. Ne vienam pasirodė, jog ekspozicijos rengėjai pernelyg akcentavo kultūrines tradicijas ir dėl to lietuviai pasirodė tartum indėnai su savo totemais.
Tačiau, B.Kulnytės nuomone, istorinės Lietuvos praeities akcentavimas Niujorko pasaulinėje parodoje buvo svarbus: „Nes turėjusios didžiulę teritoriją, kuri nyko tarsi Šagrenės oda, valstybės istorija niekam nebuvo žinoma. Mat kaimynystėje turime valstybę, kuri apie Lietuvos istoriją kalbėjo kaip apie savo.” Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės įsitikinimu, lietuvių istorikai turi skolų Vasario 16-ajai. Europos istorijos mokslo kontekste baltai yra baltoji dėmė, kaip ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri buvo savarankiška valstybė, sudariusi sutartį su kita savarankiška valstybe, o ne pastarosios dalis.
Tikisi, kad ir kitos drobės sugrįš
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos ekspozicijos Niujorko pasaulinėje parodoje nebegrįžo į Lietuvą. Išmontuoti darbai gulėjo kažkokioje daržinėje, paskui dailininko Kazio Varnelio ir kitų lietuvių išeivių rūpesčiu sutvarkyti ir perkelti saugoti į „Alkos” muziejų. Pasibaigus karui, kai tapo aišku, kad Lietuvos valstybės nebėra, paveikslas „Signatarai” buvo perkeltas į Lietuvos ambasadą Vašingtone. Kaip žinia, JAV niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. „Visi žino, kad „Signatarai” vertintinas ne kaip didis meno kūrinys, bet kaip svarbus istorinis ir protesto prieš aneksiją ženklas”, – sakė B.Kulnytė.
Atkurtosios nepriklausomybės metais, B.Kulnytės žodžiais, buvusio Lietuvos ambasadoriaus JAV Vygaudo Ušacko dėka paveikslas „Signatarai” parengtas grąžinti į Lietuvą.
Lietuvos nacionalinio muziejaus prašymu šių metų pradžioje Lietuvos užsienio reikalų ministerija P.Kalpoko kompoziciją „Signatarai” perdavė muziejui. Ministerijos lėšomis iš JAV pargabentą paveikslą muziejaus restauravimo centro darbuotojams teko atnaujinti. Lietuvos ambasados patalpos Vašingtone nebuvo erdvios, todėl taupant vietą drobės kraštai buvo užlenkti. Dabar restauratoriai juos atlenkė, sutvarkė lenkimų vietas, kūrinį užtempė ant naujo porėmio, parinko naujus rėmus.
Nuo vasario 16-osios „Signatarai” oficialiai bus eksponuojami Signatarų namuose Vilniuje. B.Kulnytė tikisi, kad ir kiti septyni paveikslai Lietuvos istorijos temomis sugrįš iš užatlantės.