Ekspertai ragina nešvaistyti laiko, jėgų ir lėšų „šimtaprocentiniam” ekonominiam šalies saugumui kurti
Vakar Vilniuje surengtoje konferencijoje „Ekonominio saugumo ir grėsmių kaina”, Lietuvos ir užsienio ekspertai bei politikai nagrinėjo „sunkiasvorius” klausimus – kiek kainuoja ekonominio saugumo politika, kokias grėsmes kelia užsienio kapitalo investicijos energetikos ir transporto sektoriuje ir ko galima tikėtis iš Rusijos ateityje.
Europietiškos iliuzijos
Nors Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO sudėtyje, analizuojant procesus energetikos ir transporto sektoriuose peršasi išvada, kad jokių kokybinių permainų saugumo požiūriu pastaraisiais metais šioje srityje neįvyko. Kremliaus šeimininkai net nesistengia slėpti, kad energetikos politika yra jų užsienio politikos įrankis, kartkartėm demonstruoja, kaip moka juo naudotis, vienoje ar kitoje savo interesų zonoje sukeldama ekonominę sumaištį.
Kaip tokius dalykus vertina ES ir ar gali ji tapti „skėčiu” nuo makroekonominių negandų? Pasak konferencijoje pranešimą skaičiusio europarlamentaro Eugenijaus Maldeikio, lig šiol Briuselyje dirbantys biurokratai į tokius klausimus nereagavo niekaip arba reagavo neadekvačiai, nes jų leksikone netgi nėra termino „ekonominis saugumas”.
„Kol kas ES kalbama tik apie „tiekimo patikimumą” ir „bendrą energetikos politiką”, kas iš esmės reiškia, jog šios problemos suvokiamos pernelyg siaurai”, – konstatavo E.Maldeikis.
Elektrinė diversija
Visiškai netikėtu rakursu šalies energetikos sektoriaus problemas išnagrinėjo Lietuvos banko ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis. Analitiko teigimu, viena didžiausių keleto pastarųjų metų valstybės politikų klaidų – neproporcingai didelis dėmesys „Mažeikių naftos” reikalams.
„Dėl „Mažeikių naftos” indėlio surenkant biudžetą ir kuriant BVP įmonė ir su ja susiję sandoriai vadinti „strateginės” svarbos. Mano manymu, kalbant apie tai daromos kai kurios esminės klaidos. Mokesčiai mokami pardavus degalus ir visiškai nesvarbu, kur jie pagaminti. Jei perdirbimo įmonės nebūtų Mažeikiuose, ne mažiau sėkmingai būtų naudojami iš kitų gamyklų atvežti degalai. Naftininkai, per savo degalinių tinklus atliekantys mokesčių surinkėjų funkcijas, sugebėjo šiuos dalykus gerokai sureikšminti. Todėl daug politikų, prisilietę prie šio sektoriaus, visiškai nepelnytai susigadino savo karjeras, o daug lygiai taip pat nepelnytai užkopė į tarnybos aukštumas. Tačiau svarbiausia, kad, dėmesį prikausčius prie „Mažeikių naftos”, buvo padaryta kur kas rimtesnių klaidų kituose energetikos sektoriuose”, – dėstė R.Kuodis.
Bene svarbiausia jų – sudarytos prielaidos elektros energijai brangti. 2005-aisiais priėmus Elektros energijos įstatymą buvo leista skirstomųjų tinklų įmonėms pelną susieti su buhalteriniu turtu. Indeksavus tą turtą, elektros kaina šoktelėjo maždaug 10 proc., tai galų gale sudarė 0,5 proc. BVP, lėmė infliacijos ūgtelėjimą 0,4 proc. ir iš esmės palaidojo galimybes įsivesti eurą.
„Jei elektra, kaip kad prognozuoja pati Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, pabrangs dvigubai, Lietuvos ekonominis augimas bus visiškai „suvalgytas”, – sakė R.Kuodis.
Jo teigimu, nors šie dalykai siejami su VST privatizavimu ir pripažįstami klaida, itin svarbu neužlipti ant panašaus grėblio privatizuojant RST.
Adaptacija vietoj prevencijos
Laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas Šilėnas, kalbėdamas apie energetinį saugumą, akcentavo, kad užsispyrus siekti šimtaprocentinių energetinių garantijų gali tekti mokėti su sveiku protu prasilenkiančią kainą.
„Nors važinėti automobiliais gali būti mirtinai pavojinga, mes visi kasdien tai darome, nes pasveriame riziką. Tą patį reikėtų daryti ir energetikos bei transporto sektoriuose, kuriems daugeliu atvejų būdingi natūralių monopolijų bruožai, ir, kas ypač jaudina kai kuriuos politikus, – integracija į Rytus”, – dėstė Ž.Šilėnas.
Jis atkreipė dėmesį, kad nors monopolijos tradiciškai laikomos nežabotos pardavėjo savivalės sinonimu, visgi situacija yra kur kas sudėtingesnė, nes ir čia veikia rinkos dėsniai.
„Nafta pardavinėjama už vieną pasaulinę kainą, nors jos gavyba skirtingose vietose ženkliai skiriasi. Aukštos kainos leidžia didinti pasiūlą ir pradėti eksploatuoti tuos telkinius, kurie anksčiau laikyti nerentabiliais. Monopolininkas negali laikytis labai aukštų kainų, nes tai lemia vartojimo mažėjimą ir alternatyvių energijos technologijų kūrimą. Šiame sektoriuje labai daug spekuliacinių veiksnių, tačiau jei mes neturime svertų ką nors iš esmės pakeisti, galbūt geriau jėgas ir lėšas skirti ne kokių nors prevencinių programų kūrimui, o adaptacijai prie esamos situacijos”, – samprotavo LLRI ekspertas.