Taip apie ilgametį „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės strategą, LKF prezidentą V.Garastą iki šiol kalba buvę jo auklėtiniai
Vladui Garastui – 75-eri. Kauno garbės pilietis, legendinis „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės treneris, su kurio vardu siejamos pačios gražiausios šalies krepšinio pergalės, jubiliejaus sulaukė vasario 8-ąją. Tačiau sveikinimai tęsiasi jau gerą savaitę.
„Vladas Garastas – treneris iš didžiosios raidės”, – taip apie savo trenerį kalbėjo buvęs žalgirietis, pasaulio čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas Sergejus Jovaiša.
V.Garastas sucementavo „Žalgirį”
Kai kas sako, kad V.Garastui pasisekė – jis dirbo su iškiliausių Lietuvos krepšininkų karta, kuri turėjo genijų Arvydą Sabonį. Tačiau tai, kad jis sugebėjo sulipdyti žvaigždžių komandą, kad anksti įžvelgė A.Sabonio talentą ir sugebėjo laviruoti tarp krepšinio asmenybių, didžiausias yra V.Garasto nuopelnas. Jis turėjo autoritetą ne tik tarp žaidėjų, bet ir tarp to meto partinių vadovų bei sporto funkcionierių.
„Į „Žalgirio” kolektyvą jis atėjo sunkiu komandai metu. Tačiau visi iškart pasijutome taip, tarsi seniai būtume kartu dirbę. Garastas buvo savas, artimas mums savo dvasia, labai žmogiškas. Su juo galėjome kalbėtis apie viską. Kartu galėjome vykti ir į žvejybą, ir į žvalgybą, ir pas panas, – juokėsi prisiminęs kelių dešimtmečių istoriją Sergejus Jovaiša. – Kartu jautėme jam didžiausią pagarbą. Bet kada galėjome kreiptis į jį patarimo kaip į vyresnįjį draugą. Ne tik kalbėdami apie krepšinį, bet ir asmeniniais klausimais. Visą laiką, kiek kartu buvome „Žalgiryje”, Garastas buvo rišamoji komandos grandis. Jis cementavo visą kolektyvą ir labai daug padarė, kad komandoje būtų labai gera atmosfera.”
Sugebėti suvaldyti to meto žvaigždes – Arvydą Sabonį, Sergejų Jovaišą, Rimą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių, kitus žalgiriečius, buvo tam tikras menas.
„Treneris sugebėjo išlaikyti itin subtilius santykius su žaidėjais. Ne draudimais, ne diktatorišku valdymu, bet savo vidine jėga. Jis sugebėdavo elgtis taip, kad mes patys susiprasdavome – reikia laikytis drausmės, – kalbėjo S.Jovaiša. – Tačiau keletą kartų mačiau Garastą ir labai įpykusį.”
S.Jovaiša neslėpė – trenerio pyktį sukeldavo tik lazdą perlenkę žaidėjai: „Jeigu Garastas supykdavo, tai už reikalą. Na, kai atsipalaiduodavome, pernelyg pasitikėdami savo jėgomis. Jeigu neatsiduodavome rungtynėms visa širdimi, jis pykdavo. Bet jo priekaištai buvo trumpi ir konkretūs. Taip jis priversdavo mus pačius susimąstyti.”
Treneris slėpė savo jausmus
„Gudriuoju lapinu” vadintam S.Jovaišai sekėsi su treneriais. Šviesios atminties Stepas Butautas jam padėjo susiformuoti kaip žaidėjui, suteikė daug žinių, o V.Garasto vadovaujamoje komandoje jis jau galėjo panaudoti visas sukauptas krepšinio žinias ir reikšti savo nuomonę.
„Tardavomės su Garastu, kaip ir ką daryti. Jis nevengė kalbėti su mumis, tartis, sugebėdavo rasti bendrus sprendimus, jeigu nuomonės skirdavosi. Jo krepšinio filosofija leisdavo atsiskleisti stipriausioms žaidėjų savybėms. Toks žaidėjų ir trenerio savitarpio supratimas ir cementavo to meto „Žalgirį”.
Vladas Garastas Lietuvos krepšiniui davė labai daug. Niekas to nepaneigs. Stebiuosi jo išlikusia energija vadovaujant Lietuvos krepšinio federacijai. Ir meilė „Žalgiriui” išlikusi. Užteko kelias minutes ekrane šmėstelėti jo veidui, kai žaidė „Žalgiris” ir „Lietuvos rytas” LKF taurės finale, supratau, ką jis išgyvena. Jo veido išraiška man gerai pažįstama, nors kitam žmogui iš jos gali būti sunku ką nors „perskaityti”. Ir prieš daug metų taip būdavo – jis nervindavosi, bet sugebėdavo to neparodyti. Tik mes net iš tų menkų ženklų sugebėdavome suprasti, ką treneris jaučia”, – dalijosi prisiminimais S.Jovaiša.
Mokėjo įveikti įtampą
Pasak S.Jovaišos, ne kartą sudėtingose situacijose gelbėdavo subtilus V.Garasto humoro jausmas: „Būdavo sunkių psichologinių situacijų, bet treneris sugebėdavo rasti vieną ar dvi tinkančias frazes, ir įtampos kaip nebūta. Tokie sugebėjimai treneriui yra be galo svarbūs. Juk kiti specialistai reaguoja pernelyg audringai, o tai persiduoda komandai. V.Garastas ir pats susitvardydavo, ir kitiems įtampą nuimdavo. Tais laikais, kai nebuvo pakankamai informacijos, kai neturėjome lygiaverčių keitimų, kai iš kitur žaidėjų pasikviesti negalėjome, net iš Vilniaus, „Žalgirio” rezultatai buvo labai aukšti.”
S.Jovaiša juokiasi prisiminęs, kokią pravardę žalgiriečiai buvo sugalvoję V.Garastui – vienu metu komanda jį buvo pradėjusi vadinti „Cosa Nostra”, italų mafijos klano vardu.
„Tai reiškia „Mūsų reikalas”. Taip ir vadinome trenerį: žmogus – „mūsų reikalas”, nes jis nuolat kovojo už mus. Jis buvo kaip mafijos tėvas gerąja prasme”, – šypsojosi S.Jovaiša.
Gyvenimas – tarsi elektros kėdėje
„Pamenate atkaklias „Žalgirio” ir CSKA dvikovas? Jos krepšiniui davė labai daug. Bet įdomu kitkas – per tą laikotarpį CSKA komandos treneriai keitėsi, o „Žalgirio” – ne. Garastas vienas vedė komandą ir vienas viską ištvėrė. Mano supratimu, jis visą tą laikotarpį sėdėjo elektros kėdėje, bet nepalūžo. Šis žmogus – tikras lietuvių tautos pasididžiavimas”, – „Kauno dienai” apie V.Garastą 2004-ųjų rudenį, per „Žalgirio” 60-mečio iškilmes, kalbėjo šviesios atminties Aleksandras Gomelskis, buvęs garsus Rusijos treneris ir CSKA klubo prezidentas.
Dabartiniam Lietuvos krepšinio federacijos prezidentui V.Garastui lenkėsi valstybės vadovai, buvę auklėtiniai, kolegos iš kaimyninių šalių. Už nuopelnus sportui vienas žymiausių šalies trenerių apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo ir 3-iojo laipsnio ordinais. Jam yra suteiktas Lietuvos nusipelniusio kūno kultūros ir sporto darbuotojo garbės vardas, įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus olimpiniam judėjimui” ir Olimpinė žvaigždė.
75-ojo jubiliejaus proga Kauno meras Arvydas Garbaravičius V.Garastui įteikė pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklą.