Fleitos virtuozas Algirdas Vizgirda laimingiausiu žmogumi pasaulyje pasijuto per koncertą Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Pilnutėlė salė. Šalia scenos ant aukšto molberto prisegtas Wolfgango Amadeuso Mozarto portretas, o prie jo ant stalo – keliolika referatų, kuriuos apie kompozitorių ir jo kūrybą parašė moksleiviai.
„Džiaugiasi akys ir širdis, kaip keičiasi Lietuva, gražėja miesteliai, vis daugiau žmonių ateina į koncertus, – sakė LŽ Algirdas Vizgirda. – Svarbiausias dalykas yra žmogaus dvasingumas. Kultūringa tauta sukuria kultūringą visuomenę, o kiekvieno atskirai ir visos visuomenės kultūros pagrindas yra pagarba žmogui, gyvybei, pasauliui.”
Fleitininkui Vizgirdai už 2002-2006 metų konceptualias koncertų ir kompaktinių plokštelių programas, kūrybiškas iniciatyvas, „Kuršių nerijos” festivalio įgyvendinimą paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Ir pats profesorius neslepia, kad jo širdis atiduota fleitai, žmonai fleitininkei Daivai Tumėnaitei, Paryžiui ir, žinoma, ansambliui „Musica humana”, kuriam vadovauja jau trisdešimt metų.
Mažam, greitam, vikriam
Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M.K.Čiurlionio menų mokykla) Vizgirda mokėsi fortepijono ir smuiko klasėse, dainavo chore. Fortepijonu skambino labai gerai, tačiau smuiko nemėgo. To garso prie ausies: jis negražus ir tu jį girdi – tokia visų smuikininkų pradžia. Kita vertus, pedagogas buvo piktas, o toks, pasak pašnekovo, iš karto „atmuša” vaikui bet kokį norą pažinti muziką. Ką parinkti sūnui, tėvai nebuvo apsisprendę iki pat aštuntos klasės.
Namie rinkdavosi konservatorijos pedagogai, profesūra, teatro žmonės (tėvas Juozas Vizgirda, režisieriaus padėjėjas, karjerą pradėjęs nuo suflerio Kauno muzikiniame teatre, dirbo konservatorijos Teatro katedroje). Neretai lankydavosi dainininkas Mikas Petrauskas, dirigentas Saulius Sondeckis.
„Puikiai prisimenu, sėdėjau virtuvėje, man buvo šešiolika metų. Saulius žiūrėjo žiūrėjo į mane ir pasakė: „Mažas, greitas, vikrus – tiks fleita!” Taip ir buvo. Pataikė tiesiai į dešimtuką”, – juokėsi pašnekovas.
Tuometinėje dešimtmetėje muzikos mokykloje pučiamųjų specialybės iš viso nebuvo ir Vizgirda įstojo į J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Pirmasis fleitos mokytojas buvo puikus muzikantas ir pedagogas Augustinas Armonas. Pas jį tęsė studijas ir konservatorijoje. Ketvirtame kurse pradėjo groti Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jam vadovavo ką tik studijas Leningrade baigęs jaunas ir talentingas dirigentas Juozas Domarkas.
„Viskas priklauso nuo nuotaikos”
„Darbas simfoniniame orkestre per tą dešimtmetį, kai grojau, nepaprastai patiko, – pripažino pašnekovas. – Didelių formų muzika: simfonijos, oratorijos, rekviem. Apskritai simfoninė muzika yra raiškiausia, galbūt giliausiai į žmogaus širdį einantis muzikos žanras.”
Iškart aktyviai į muzikinį gyvenimą įsitraukęs Vizgirda, be klasikos, pagrindinio fleitos repertuaro, pradėjo groti džiazo muziką. Pamėginti paragino Viačeslavas Ganelinas, su kuriuo mokėsi viename kurse J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume, o 1966 metais susikūrė pianisto Olego Molokojedovo vadovaujamas kvintetas: fleita, trombonas, fortepijonas, kontrabosas, mušamieji. Grojo anuo metu garsioje „Neringos” kavinėje Vilniuje ir jau tais pačiais metais dalyvavo Talino džiazo festivalyje. Kitąmet kvintetas tapo šio festivalio laureatu. 1971 metais pirmajame džiazo festivalyje Lietuvoje Vizgirda buvo apdovanotas už meniškiausią kompoziciją „Viskas priklauso nuo nuotaikos”.
„Būčiau tapęs džiazo muzikantu, nes labai mėgau tą muzikos žanrą – improvizaciją, visiškai laisvą, nesukaustytą jokių dogmų mąstyseną, – prisipažino muzikantas. – Likau orkestro muzikantu, bet, inspiruotas džiazo muzikos, labai daug grojau lietuvių kompozitorių parašytų kūrinių fleitai. Esu daugelio jų pirmas atlikėjas.”
Paryžiaus dvasia
Jau tada sklido garsas apie prancūzų fleitos mokyklą, puoselėjančią trijų šimtmečių tradicijas, tačiau pirmiausia Vizgirda baigė aspirantūros studijas Maskvos konservatorijoje. Kai Lietuvos kultūros ministerija pasiūlė mokytis Paryžiaus konservatorijoje, Maskva privertė laukti trejus metus, kol galiausiai išleido.
„Turėjau nepaprastai gerus pedagogus. Profesorius Alainas Marionas buvo vieno žymiausių XX amžiaus muzikų Jeano Pierre’o Rampalio, davusio stiprų impulsą groti fleita kaip soliniu instrumentu koncertų salėse, mokinys. Profesorius Christianas Larde – kamerinės muzikos specialistas, – prisiminė studijas Paryžiuje pašnekovas. – Ir, aišku, pati Prancūzija, Paryžius – tais laikais, kai pas mus buvo gūdus sovietmetis.”
Susipažinęs su prancūzų fleitos mokykla, vilnietis suprato, kad vienų metų per mažai suvokti trijų šimtmečių tradicijas. Reikėtų mokytis mažiausiai ketverius penkerius metus. Profesorius Marionas rekomendaciniuose laiškuose į kultūros ministerijas Maskvoje ir Vilniuje rašė, kad Vizgirda taptų geriausiu Sovietų Sąjungos fleitininku, jei tęstų mokslus Paryžiaus konservatorijoje, bet buvo atsakyta, kad jam užteks ir tiek.
Vis dėlto ryšiai su Prancūzija nenutrūko. Muzikantas pradėjo gilintis į prancūzų fleitos mokyklą, jau dirbdamas Lietuvos konservatorijoje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Buvo daug ieškojimų, tačiau dabar gali pasakyti, kad tikrai yra susipažinęs su prancūzų fleitos mokyklos tradicijomis ir jos tęstinumu – šiuolaikine mokykla. Ir diegia tas tradicijas Lietuvoje. Iš Londono atvykęs garsus fleitininkas Wiliamas Bennetas per meistriškumo kursus buvo nustebintas – Lietuvoje yra prancūzų fleitos mokykla.
Puiki technika ir tikri muzikantai
„Kaip dažniausiai pas mus būdavo?! Studentas baigia studijas, ir viskas. O visame pasaulyje jauni atlikėjai važinėja pas žymius profesorius, rengia savo repertuarą, susipažįsta su kitomis mokyklomis, užmezga kontaktus. Tai labai naudinga. Kita vertus, jie nepadžiauna fleitos ant karties”, – kalbėjo Vizgirda apie jo iniciatyva nuo 2001 metų kasmet vykstančius tarptautinius fleitos meistriškumo kursus.
Į juos nuolat kviečiami žymiausi Prancūzijoje dirbantys fleitininkai. 2005 metais surengtas pirmas Lietuvoje tarptautinis fleitininkų konkursas. Jame galėjo dalyvauti jaunieji atlikėjai iki 30 metų.
Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui siūloma vesti meistriškumo kursus Prancūzijoje, Belgijoje, Čekijoje, Latvijoje, jis nuolat kviečiamas į pasaulio fleitininkų kongresus Paryžiuje. Dalyvauja tarptautinių konkursų komisijose.
„Dabar yra gausybė fleitininkų, kurių grojimo technika puiki, garsas geras, bet klausytis neįdomu. Svarbiausiame ir reikšmingiausiame pasaulyje Rampalio konkurse Paryžiuje pastebėjau, kad iš 75 konkursantų, pagal įrašus atrinktų iš 250 pateiktų paraiškų, galima ant rankos pirštų suskaičiuoti tikrus muzikantus. Kažkoks automatėjimas, kompiuterinis mąstymas, viskas greitai ir tiksliai, bet dvasingumo nėra. Nėra įdėta žmogiškos sielos. Galbūt dėl to, kad yra daug įrašų, žmonės klauso, kopijuoja, o patys nekuria”, – mano Vizgirda. Iš profesoriaus mokinių – net septyni tarptautinių konkursų laureatai.
Užkoduota dieviška išmintis
Vizgirdos vadovaujamas ansamblis „Musica humana” po truputį, rengdamas vis kitas didžiules programas, supažindino Lietuvos visuomenę su baroko kompozitoriais. Didėjant ansambliui grojami ir didesnių formų kūriniai. Bendradarbiaujama su chorais „Aidija”, „Polifonija”, „Jauna muzika” ir žymiausiais Lietuvos solistais.
2000-aisiais, UNESCO paskelbtais Johano Sebastiano Bacho metais, „Musica humana” Vilniaus festivaliui parengė programą „Tiltai”, sujungusią Algirdo Martinaičio kūrinį „Muzikinė auka” ir Bacho tokio pat pavadinimo prieš mirtį parašytą kamerinės muzikos šedevrą. Ansamblis ir vėlesniais metais daug grojo kompozitoriaus, kuris užbaigė du šimtmečius klestėjusios baroko muzikos epochą, kūrinių. Pernai surengė Bacho muzikos savaitę, o šiemet kovo 21-ąją, kompozitoriaus gimimo dieną, įvyks pirmasis tarptautinis Bacho muzikos festivalis. Vizgirdos įsitikinimu, Bacho muzikoje yra užkoduota dieviškoji išmintis. Jo kūriniai priverčia žmogų įsiklausyti, pajusti laiko tėkmę ir gyvenimo trapumą, patiems aukščiau pakilti savo morale. Skatina dvasiškai tobulėti ir suteikia viltį.
Nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos
„Hendelis, Haydnas, Mozartas ir – šiuolaikinė muzika. Taigi tą bazę, suformuotą džiazo muzikos, tebeturiu! – juokėsi pašnekovas. – Kas gi daugiau populiarins lietuvišką muziką, jei ne mes patys?!”
„Musica humana” repertuare sukaupta baroko bei šiuolaikinė lietuvių muzika įrašoma į kompaktines plokšteles. Tarp pirmųjų iš lietuviškos muzikos įrašytas Martinaičio kūrinys „Cantum ad futurum”, pasak Vizgirdos, – ansamblio programos puošmena, atliekama daugelyje festivalių.
Pats fleitininkas su Prahos muzikos akademijos profesore Giedre Lukšaite-Mrazkova, bičiule nuo studijų laikų, įrašė kompaktinę plokštelę „Visos J.S.Bacho Sonatos fleitai ir klavesinui”. Su Povilu Stravinskiu, vienu žymiausių Lietuvos pianistu, šiuo metu gyvenančiu JAV, – „Lietuvos ir Prancūzijos XX amžiaus muzika fleitai”. Nuo 1988 metų gyvuoja Vizgirdos, latvės klavesinininkės Ainos Kalnciemos ir esto violončelininko Teeto Jarvi suburtas ansamblis „Baltic trio”, grojantis baroko ir šiuolaikinę muziką, parašytą lietuvių, latvių ir estų kompozitorių.
„Suvažiuojame, pora repeticijų ir – koncertas. Vėl išsiskirstome. Įdomu, kad per koncertą spontaniškai gimsta daug naujų dalykų. Tiesiog improvizacinio pobūdžio kūryba, artima džiazo muzikai”, – pasakojo pašnekovas. „Baltic trio” įgrotos šiuolaikinės muzikos kompaktinę plokštelę išleido garsi JAV „Warner Bross” kompanija ir išplatino 134 pasaulio šalyse.
Ansamblis „Musica humana” nuo pat susikūrimo du tris koncertus vasaros pradžioje surengdavo Neringoje, o nuo 1999 metų, Vizgirdos sumanymu, vyksta tarptautinis kamerinės muzikos vasaros festivalis „Kuršių nerija”. Per koncertus skamba baroko klasikų bei šiuolaikinių užsienio ir lietuvių kompozitorių muzika.
Trumpai
Fleitininkas Algirdas Vizgirda – ansamblio „Musica humana” įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas, Gedimino ordino kavalierius, Vyriausybės meno bei Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas. Gimė 1944 metais. Studijavo Vilniaus, Maskvos ir Paryžiaus konservatorijose. Dešimt metų buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro fleitų grupės solistas. Nacionalinės filharmonijos solistas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. Žmona Daiva Tumėnaitė – taip pat fleitininkė. Sūnus Aurimas – vadybininkas, nors irgi mokėsi fleitos meno.