„Kaip gražiai jis mokėjo kalbėti… Sakydavo tik tai, ką norėdavau išgirsti, ir tik tada, kai reikėjo. Dar niekas pasaulyje su manimi nekalbėjo taip suprantamai. Atrodė, kad jo mintys – tai mano. Atrodė, kad mąstome tomis pačiomis frazėmis. Aš pradedu – jis pabaigia sakinį. O kokios būdavo jo akys, kai žiūrėdavo į mane!.. Ir tas nepakartojamas, subtilus humoro jausmas!.. Kur visa tai dingo? Kur dingsta meilės stebuklas? Ir kas, prabėgus laikui, atsitinka Princui?..”
O jo balsas buvo toks, kokiu šaukiama į pasaulio kraštą. Ir tu ėjai, nes neiti neįmanoma, neįsivaizduojama, kvaila. O kaip jis šypsodavosi, kaip liūdėdavo, kaip tavęs ilgėdavosi!.. Šito nenusakysi. Papasakoti apie tai – tas pats, kas atnešti ir parodyti gėlės aromatą…
Žinoma. Būtent toks jis turėjo būti. Tokio tu laukei. Tokį pasitikai. Bet tai buvo ne jis. Tai tavo pačios jausmas persmelkė tave iki kaulų smegenų. Aštrus atpažinimo jausmas. Meilės atpažinimo.
Skrydis ir krytis
Kuo svaigesnis skrydis, tuo skaudesnis kritimas. Meilės viešnagė baigiasi, kaip visada, netikėtai. Dabar jis protingu veidu kalba banalybes (ir kaip tai galėjo pakerėti?!.), o tu neiškenti nepaprašiusi jo užsičiaupti. Atsakydamas jis laido juokus, bet tai taip nejuokinga… Jis tavęs nebesupranta. O siaube – jis niekada ir nesuprato! O pats skaudžiausias atradimas – kad jis eilinis žmogus, vienas iš milijonų, niekuo neišsiskiriantis. Visai ne Princas.
Tai kur tas stebuklas, kuris tuomet sklandė ore?
Plaukimo pamokos
Visos energijos investicijos į šį stebuklingą jausmą, kaip ir vėliau ištinkantis bankrotas, yra tik jūsų nuopelnas. Nelaimingasis Princas (jis – ir Elgeta) čia visai niekuo dėtas.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą rezervinį „romantinės energijos” fondą. Būtent ji (paleisdama reikiamus hormonus ir neuromediatorius) priverčia širdį plakti greičiau, dėl jos užgniaužia kvapą susitikus Jį ar Ją. Žodis, kuriuo šią energiją vadino visiems žinomas daktaras Froidas, jums veikiausiai girdėtas. Libido.
Libido, beje, gali parūpinti ir praktiškesnių dalykų. Pasak Froido, viskas, ką mes esame sukūrę, buvo įkūnyta libido energijos sąskaita: nuo kojinių lopymo iki simfonijų kūrimo. Tačiau libido atsargos ne begalinės: kuo daugiau jūs sukursite simfonijų iš ryto, tuo mažiau užlopysite kojinių vakare.
Jūs jau nujaučiate, ką noriu pasakyti: pagrindinė libido funkcija yra meilė. Kitaip tariant, dauginimasis. Todėl tą akimirką, kai horizonte pasirodo Jis, jūs pamirštate kojines bei simfonijas, ir stačia galva neriate į meilės verpetą. Ir tai puiku! Tik pridursiu vieną pastabą: reikia mokytis plaukti.
Kam reikia Princo
Vienų žmonių psichika gali ištverti ilgalaikį meilės deficitą, kitiems dopingo reikia kone nuolat: be romantiškų išgyvenimų jie džiūsta ir dūsta. Įdomu tai, jog masyvus libido „išmetimas” gali ir trukdyti, ir padėti darbe bei kasdieniame gyvenime. Vieni kūrėjai gali kurti tik įsimylėję, o kiti tvirtina, jog „įklimpę lig ausų” negali nei normaliai dirbti, nei gyventi.
Šiaip ar taip, nesąmoningoji mūsų dalis reguliuoja vidinį energijų cirkuliavimą labai su mumis nesitardama. Ir kuo ilgiau mes nebuvome įsimylėję, tuo didesnė tikimybė, kad tai įvyks tuoj pat. Juk organizmas nepertraukiamai gamina „laimės hormonus”, o išeikvoti viską „kojinėms” (ir netgi simfonijoms) – neįmanoma. Būtinas Princas. Ir dar iš didžiosios raidės.
Ruošdamas mus susitikti su Princu, libido neskuba. Jis parengia aplinką, kontekstą. Įsimylime tik tada, kai jau esame pasiruošę. Jeigu vieną rytą mums į galvą netikėtai ateina geniali mintis, jog pasaulis gražus, tai ir yra tas rytas, kai Princas kažkur netoliese.
Ar dar reikia sakyti, kad juo šioje situacijoje gali tapti bet kas?
C’est la vie
Jums skaudu? Pagalvokite apie darbštųjį libido, nepaliaujamai ir rūpestingai reguliuojantį jūsų energijos apykaitą!
Jeigu jūsų psichikai kaip oro reikia įsimylėjimo, ar galima pasikliauti likimu, kad jis reikiamu momentu paslaugiai pakiš jums Princą, ir jis pasirodys tikras? Tiesą sakant, būna ir taip. Bet tokių atvejų ne daugiau nei Tikrų Princų. O jei dar turėsime galvoje, kad ne kiekvienas Tikras Princas vertas jūsų meilės…
Kaip tai vyksta? Čia tinka posakis apie rožinius akinius. Tik tuos akinius mes dedamės iš vidaus, o meilės fabrikas dirba galvoje. Čia gaminamos iliuzijos.
Galbūt jūs nustebsite, bet susitikti su Princu jūsų pasąmonė jau buvo pasiruošusi seniai. Maždaug nuo penkerių metų ji jau žino, kaip jaučiasi įsimylėjusi psichika. Visas tas romantiškas susijaudinimas, susižavėjimas, įkvėpimas, garbinimas, kurį mes jaučiame savo aistros objektui, – tai tų pačių išgyvenimų kompleksas, kuriuos jaučia mažas vaikas, dievindamas suaugusįjį: priešingos lyties savo gimdytoją. Šie išgyvenimai, kartą sukilę, įsispaudžia į psichiką. Pasąmonė sako: „Štai kokia tu, Meile. Nuo šiol tave atpažinsiu.”
Suprantama, suaugusio žmogaus įsimylėjimas yra nuspalvintas brandaus seksualumo: padėtis įpareigoja. Tačiau jausmų atspaudas kaskart nuimamas nuo ten – nuo garsiojo Edipo komplekso.
Reziumė
Meilė yra meilė, o laikas gydo. Jeigu jums patinka mėgautis meilės smalkėmis – į sveikatą, jeigu nepatinka – tiesiog išlaukite.
Abiem atvejais romantiško „išprotėjimo” būsena praeis gana greitai, ir štai tuomet jūs pagaliau įgausite galimybę viską pasverti: įsiklausyti į Puikiojo Princo balsą ir žodžius, įsižiūrėti į jo veidą. Ir pagalvoti: ar tai tikrai Jis?
Jeigu tikrai – aš jus nuoširdžiai sveikinu.