Vakar mes šventėme neapykantos, užvakar – melo, o prieš savaitę – blogio dieną. Dar kartais mėgstame paminėti nusivylimo, apatijos ir kvailumo laisvadienius. O labiausiai linksminamės per tarpatautines alkoholizmo, depresijos ir savižudybės šventes. Meilę mes prisimename tik kartą per metus – vasario 14 – ąją.
Nori meilės? Pasiimk. Taip, jos nenusipirksi. Ją dalina nemokamai. Ir ji nekvepia gerai, todėl yra nugrūdama į giliausią šaldymo kameros kampelį. Kad nesušvinktų visiškai.
Ir meilė nemirė. Ne, ji pati pribaigė save pagal šaunųjį „Išmėsinėtojo trečiadienio” laidos scenarijų.
Aš jau pradėjau ruoštis šv. Valentino dienai. Mano kambarys pavirto sluoksniuotu pyragu. Grindis dengia storas širdelės formos lipdukų sluoksnis, ant jo gula rožinių atviručių pertepimas, o galiausiai visa tai pabarstysiu pliušinėmis širdelėmis. Raudonas lūpdažis merkia akį ir šilkiniai apatiniai kartais pajunta mano pirštų prisilietimus. Kiekvieną vakarą mes sąmoksliškai susišnibždam su širdies formos tortu ir žvakėmis.
Aš lyg milžiniška votis, pritvinkusi meilės syvų. Vasario 14 dieną aš sprogsiu, aptaškydama visus, kuriuos myliu.
Raudonai nudažysiu kompiuterio ekraną ir pasiųsiu virtualų bučinį internetui. Prisipažinsiu, kad myliu, ir sutiksiu tekėti už televizoriaus. Širdelėmis apklijuosiu pusantro litro butelį alaus. Nepamiršiu ir banko kortelės. Begėdė, ji duoda tik kartą per mėnesį, bet saldu būna ilgai. Tik aš viena žinau jos skaitmeninę paslaptį. Nusiųsiu laiškelį mobiliajam telefonui ir mirktelėsiu rytiniam laikraščiui. O po to mes žaisime meilę.
Tuo tarpu šv. Valentinas tapo rimtu teisininku. Jo lūpose apsigyveno dama Arogancija. Antakius valdo panelė Ironija, o tušinuku pirštuose manipuliuoja ponas Cinikas. Šv. Valentinas kontoroje pasirašinėja vedybų sutartis ir skyrybų dokumentus.
Kupidonas nusiplėšė sparnus ir nusileido ant žemės, supratęs, jog iš meilės galima užsidirbti. Dabar jis žiaurus suteneris, vežantis mergaites per sieną. Meilės strėles pakeitė plieno gilzės, kuriomis jis taikosi į nesusimokėjusius klientus.
Pagyvenusi moteriškė dejuoja, kad mūsų laikais viskas buvo kitaip. „Meilė buvo” – šaukia nesusipratėlė. Po poros valandų deginantis lygintuvas privers šaukti daug garsiau. Jaunuolis projektuoja nepatenkintas aistras, o Temidė, nusimetusi raištį, svarstykles sveria į vieną pusę ir kikendama kaltuosius baudžia už nusišnekėjimą.
Mažytė mergaitė šypteli ir sako, jog meilė kvepia avietėmis, kurias pavogęs iš kaimynų sodo atneša tas gražus berniukas. Bet naktį ateina materiją įgavęs svajonių daužytojas – pavadinimu tėvas. Froidas paaiškintų net tai.
O panelė Meilė, visam suicidų džiaugsmui, nusibaigė per kažkurią vasario 14-ąją. Vaikščiojo, slampinėjo vargšė. Bandė pagarbą, nuoširdumą ir ištikimybę surasti. Klausė, gal kas pažįsta juos? Bet rado tik pilną seilių šulinį, iš kurio geriame. Ir upę, į kurią šimtąjį kartą bridome.
Tada suprato Meilė, kad likimo kalvis paslaugas parduoda brangiai, o girti geriau rytą, nes vakare pinigai išmokami. Pasijuokė Meilė iš mūsų, supratusi – kieno valdžia, to ir muzika. O didis didžėjus Dievas ant „repeat” mygtuko paliko dainelę pavadinimu „Komercija”. Ir tada F. Nyčė surašė nekrologą. Nusižudė Meilė, nes pati pasikeisti negalėjo. Jos įpėdiniu tapo plastmasinis lipdukas, nes jis mėgsta šokius.
Atšvęskit vasario 14-ąją, nes vėliau reiks nekęsti, pykti ir kvailinti kitus. Ilgos 364 dienos be meilės.
„O šv. Valentinas, tai čia tas dizaineris”, – raudonai lakuodama nagus, klausia Mis Venera. Nepažįstam mes jokių Valentų.