Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje praėjusį sekmadienį buvo pristatyta pirma tarptautinė paroda, kurioje eksponuojama vieno žinomiausių Danijos menininkų Hanso Christiano Thomseno tapyba ir grafika bei kretingiškių Rasos ir Gedimino Staškauskų keramika bei skulptūra.
Susirinkusieji pasveikino Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininką Aleksandrą Ilginį, pradėjusį žemaičių „ekspansiją” į užjūrį. Istorikas Dainius Elertas pastebėjo, jog Žardės piliakalnio archeologiniai radiniai byloja, jog čia X-XI amžiuje gyveno skandinavai. Tamprius žemaičių ir skandinavų ryšius liudija ir užjūrio muziejuose aptinkami baltiški papuošalai. Esą skandinavų meistrai net kopijavo kai kuriuos baltiškus puošybos motyvus.
„Danija ir Lietuva – nevienalytės valstybės, o turinčios etninius regionus su savita istorija, tarmėmis bei papročiais, ir šiandien regionų kultūra atgyja, suteikdama gyvybės nacijoms ir valstybėms, ir tuo pačiu – spalvų Europos Sąjungos valstybėms”, – sakė istorikas.
Svečias ponas Hansas žiūrovams sakė: „Man yra didi diena, kad esu čia. Lietuva man tapo antra tėvyne. Dvi mažos mūsų valstybės – dvi savarankiškos ir gilios kultūros, galinčios daug duoti viena kitai.
Visi žingsniai žemėje verčia būti mus kartu, ir mes turime ko vieni iš kitų pasimokyti. Menas yra produktas, suteikiantis laisvę išreikšti, kas mus iš tikrųjų vienija, o ne skiria.”
Atskirai, bet viena kryptimi
Rasa Staškauskienė, studijavusi įvairių kultūrų keramikos meną, nuo 1999 metų dalyvaujanti grupinėse parodose Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje ir Lietuvoje, savo kūriniuose pabrėžia erdvės ir formų sąveikos unikalumą. Jos molio dirbiniuose vaizduojamos ekspresyvios organinės formos, vyrauja vandens ir žemės spalvos – tai bandymas suderinti šiurkščios akmens masės ir trapiausių gamtos kūrinių grožį. Kūriniai išdegami 1380 laipsnių Celsijaus temperatūroje net po keletą kartų. Autorė yra pavadinusi visus savo darbus, bet parodos žiūrovams jų nenurodo, suteikdama visišką interpretacijos laisvę.
Gediminas Staškevičius yra sukūręs bažnyčios interjerą Tūbausiuose – skulptūras iš medžio ir bronzos, o šioje parodoje demonstruoja moderniąją skulptūrą. Dauguma parodoje pristatomų darbų yra modeliai būsimoms bronzos skulptūroms lieti.
„Nors visa prasideda nuo eskizų, idėjai spontaniškumo suteikia kiekvienas kūrybinio proceso veiksmas. Pagrindinė mano ir žmonos kūrybos tematika – žmogus, žuvys ir paukščiai. Galvoju, jog moderniajam menui lemta išlikti, kaip ir klasikai, jeigu jis ne tik gražus, bet ir skatinantis žmogų mąstyti – apie tai, dėl ko gyvename šioje žemėje. Taip, menas tai yra išgyvenimai, ir žmogiškos vertybės išlieka tos pačios, bet keičiasi žmogaus mintys, ir jos perteikiamos kitaip. Jau vien dėl to, kad dabartiniame mūsų gyvenime daugėja sumaišties”, – sakė Gediminas.
„Mes irgi savo kūriniais gilinamės į mirtį ir amžinybę, anapusybę, ir savaip interpretuojame džiaugsmo arba absoliuto šaltinį – kas yra Dievas. Gilinimasis į kitų kultūrų keramikos meną man buvo tarsi mokslas, leidęs geriau pažinti save ir atsiverti”, – sakė Rasa Staškevičienė.
Ji pripažino, jog dažnai vertintojai prikiša, kad jos keramika – nemoteriška, tačiau sako, jog šiurkščios, kietos, vyriškos formos gimsta natūraliai.
„Prisilietus prie molio, aš nežinau, kas iš to išeis. Pati skulptūra, medžiaga padiktuoja formą, ji tarsi „išsilieja” iš mano vidaus. Itin aukštos temperatūros degimo technologija yra atrasta mano pačios, ir tai suteikia galimybę būtent tokioms glazūroms, spalvoms, pavidalams. Man kūrinys yra impulsas, sustingusi žavinga akimirka, kuri manyje arba miršta, arba gyvena toliau; noriu, kad mano išgyvenimais pasidžiaugtų ir kiti žmonės. Mes su vyru dirbame atskirose dirbtuvėse, bet sutinku, kad mūsų darbuose yra nemažai panašumų. Pagrindinis yra tai, jog mūsų kūriniuose kiekvienas žmogus gali matyti daugiau nei keletą įsivaizduojamų gyvūnų pavidalų, archetipų ar metamorfozių. Mes ir kūryboje išliekame šeima, vienu kūnu”, – juokavo Rasa Staškevičienė.
Įdomu, jog mums besikalbant apie akimirkos žavesį, žiūrovės užkliudyta, sudužo keramikos skulptūra „Gimimas”.
„Mano kūryba – ne pagonių apeigos”
Ponas Hansas Christianas Thomsenas sakė: „Tai, ką matote parodoje – mano gyvenimas, mano universumas, mano meilė. Aš bet kokia kaina siekiu būti pozityvus ir optimistiškas. Matau ir išgyvenu tai, kas šiandie vyksta pasaulyje, bet prabundu rytą, ir virš galvos praskridęs paukštis atneša man džiaugsmingų minčių apie būtį, o upėje maudantis pro mane praplaukus žuvis vėlgi atneša žinią apie tai, jog visi šioje Žemėje esame vienis. Gyvūnai mus moko paklusti instinktui išlikti, atlikti pareigą palikuonims, linksmai šlovinti kiekvieną dieną, tai yra sugrįžti prie savo prigimties ištakų. Mes, žmonės, galime būti tokie pat atviri gamtai, sugerti jos kvapus, syvus, spalvas ir teigiamas emocijas.”
Ponas Hansas paneigė esąs artimas pagoniškajai mąstysenai: teigė nesąs stabmeldys, ir gamtos elementus tik naudojantis tam, kad pozityviai papasakotų apie žmogų.
„Aš manipuliuoju paukščiais, žuvimis, driežais kaip linksmais įkvepiančiais personažais. Aš per juos parodau, dėl ko verta gyventi. Pasimokyti meilės gyvenimui stichijos”, – sakė H. Chr. Thomsenas.
Pastebėjo, jog Lietuvos žmonės jam labai artimi, meno tendencijos abiejose šalyse panašios: Danijoje šiuo metu taip pat daugiausia dėmesio skiriama sakraliajam menui, ir avangardiniam, siekiančiam šokiruoti drastiškomis išraiškos priemonėmis.
„Aš esu iš tų smalsių, atvirų asmenybių, kurie sugeba pasisemti iš kitos kultūros versmių. Manau, kad bet kuriam menininkui tai didelis pliusas. Ir pasakysiu dar daugiau: savo kūryba aš stengiuosi pakeisti pasaulį. Parodyti, jog užuot susireikšminęs, žmogus turi neatitrūkti nuo motinos gamtos įsčių ir suvokti save kaip vieno viseto dalį.”