Panevėžio rajono kaimuose laksto palaidi šunys, jie gąsdina svečius, socialines darbuotojas, kimba į kojas paštininkams, aploja mokinukus. Galbūt ne visi jie yra agresyvūs ir pavojingi, tačiau žmonės jų bijo, pagaliau labai nemalonu, kai paskui tave, garsiai urgzdamas, seka įkyrus šunėkas.
Daugiausia valkataujančiųjų – prie Panevėžio
Upytės seniūnas Albinas Skeiverys teigia, kad nežinomų šunų Upytėje valkiojasi daug. Seniūnijos vadovas įsitikinęs, kad tai keturkojai, kurių atsikrato miestiečiai. Seniau buvę visiškai prastai, tačiau iškviesti šungaudžiai dalį šunų sugaudė. Deja, neilgam, nes priviso naujų. Gaudytojų darbas nelengvas, nes šunys gudrūs – vos pamatę gaudytojų tarnybos automobilį visi dingsta. Didelių dramų dar nebuvo, bet mokinukų tėvai skundžiasi. Problema lieka.
Rajono ūkininkų vadovas Albinas Jacevičius sako, kad rajone – daugiau triukšmo negu bėdų. Bet palaidų šunų neturi būti. Miestiečiai vaikams nuperka šunį lyg žaislą. Atsibodusį paveža toliau nuo miesto ir paleidžia.
Tačiau gerai prižiūrėtas šuo reikalingas. A.Jacevičius įsitikinęs, kad kaimo sodyboje šuo yra tarsi šeimos narys. Kai kurie ūkininkai laiko po tris ar penkis vilkšunius. Turtingesnieji įsigyja grynaveislius, sarginius, protingus. Kiek buvo triukšmo, kai neseniai Paliūniškio medžiotojai nušovė gerą šunį. Ponas Albinas kalba, kad net ir aptvertoje sodybos teritorijoje palaidas šuo turėtų būti su antsnukiu. Iš šuns galima laukti visko. Ūkininko Antano Zopelio Kaukazo aviganis apkandžiojo patį šeimininką.
Vietinio ūkio vedėjas Albertas Činikas sako, kad rajono Savivaldybė jokių sutarčių su palaidų šunų gaudytojais nebesudaro, nes niekas tuo nebeužsiima. Seniau jis buvo pasirūpinęs sutartimi su viena įmone, tačiau reikėjo brangiai mokėti.
Prieš keletą metų Henriko Lyberio šeima buvo įsteigusi šunų globos namus, jie buvo vieninteliai. Seniūnai bandė sudarinėti sutartis, bet buvo brangu. Ir ši paslauga žlugo. Šiandien A.Činikas apie šunis net nebenori kalbėti.
Problema – rimta
Administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys tiesiai šviesiai pasakė, kad šunų problema rimta ir ji išlieka. Nėra jokios įmonės, kuri užsiimtų valkataujančių šunų gaudymu. Bandė tartis su kauniečiais, tačiau firmai per dideli atstumai. Tarėsi su Panevėžio specialaus autotransporto bendrove, bet ir ta atsisakė. Didžiausia bėda miesteliuose, kurie yra arti miesto. „Problema neišspręsta, – sakėV. Žiurlys. – Bent tol, kol neatsiras įmonė, vietoje teikianti paslaugas”.
Panevėžio apskrities veterinarijos sveikatingumo skyriaus vedėjas Paulinas Gužas, priminęs šunų laikymo taisykles, teigė, jog buvo kreiptasi į seniūnus, kad jie padėtų tvarkytis, o sudėtingesniais atvejais kreiptųsi į policiją. Nors policiją prisišaukti sunkiausia. Savininkai už savo šunis turi atsakyti patys. Na, o dėl valkataujančių – gyva bėda.
Kita nuomonė
Apie šunis buvo pasikalbėta su toliau nuo miesto esančių bendruomenių pirmininkais. Smilgietis Antanas Dabužinskas sakė, kad problema buvo seniau, tačiau, rimtai susirūpinus, jos nebeliko. Smilgiuose dar yra vienas pamestinukas, kurį priglaudė statybininkai. Šunelis nuo jų nebesitraukia nė žingsnio, darbininkai jį maitina, net ir miega su juo vagonėliuose. Uliūnų bendruomenės vadas Audronis Mašalas džiaugėsi, kad benamių šunų nebėra, o šeimininkai sudrausminti. Tą patį teigė ir Šilų bendruomenės pirmininkas Virginijus Šernauskas.
Benamių šunų problema Lietuvoje yra tikrai aktuali, gal mūsų valstybėje reikėtų kurti kuo daugiau globos įstaigų keturkojams draugams, juk tai irgi gyvos būtybės. pati globoju 2 šunis, kurie buvo išmesti į gatvę. GĖDA žmonėms, kurie atsikrato tokiu būdu savo „ištikimiausių draugų” 😳