Kretingos rajono Kurmaičių kaime gyvenantis ir medienos gaminių verslu užsiimantis 49 metų Pranas Varkojis prisipažino, kad iš visų savo aistrų mažiausiai linkęs kalbėti apie fotografiją.
Tai jis ištarė jau po mūsų pokalbio. P. Varkojo įmonėje prie kiekvieno kabineto kabo darbuotojų portretukai, o fojė ir koridorius virtę galerijos erdvėmis.
Fotografuoti Pranas pradėjo vienuoliktoje klasėje iš pusbrolio pasiskolintu fotoaparatu. Vidurinę baigęs studijavo kino mechaniką Kaune, medžio apdirbimą Telšių dailės technikume. Dirbo Kretingos ir Klaipėdos kino teatruose, vėliau dailininku, santechniku, staliumi Mažeikiuose, naftos perdirbimo gamykloje.
„Mažeikiai – vieta, kur rimčiau pradėjau fotografuoti, vonioje įsirengiau fotolaboratoriją. Baldus patogius specialiai pasidariau, kad didintuvas tilptų. Visas juostas iš ten dar turiu archyve. Tuo laiku gal ne viskas buvo įdomu, nuotraukos, sakoma, su metais gerėja”, – prisimena verslininkas.
Visos fotografijos keliauja į archyvą, parodų nerengiate?
Vienas kitas darbas buvo bendrose Klaipėdos fotografų parodose. Iš tų bendrų parodų – viena iš didesnių buvo pasaulio žemaičių darbų paroda Plungėje. „Ronžės uoste” vyksta tradicinės parodos. Esu Palangos fotoklubo narys.
Autorinės parodos nesu surengęs, viską į archyvą dedu, gal kada padarysiu. Tik savo įmonėje, koridoriuje, surengiu parodas. Laboratorinėmis jas vadinu. Dabar – paroda apie Indiją.
Negi dėl autorinės parodos niekas jūsų prie sienos „neremia”?
Rimtai parodai rimčiau ir padaryti kažką reiktų. Norėtųsi nuotrauką didesnę padaryti, pateikimas – labai svarbu. Štai – Alpių ciklas. Mažos fotografijos nesižiūri.
Su vienu draugu Sauliumi Rudnicku svajojame Klaipėdoje padaryti bendrą parodą iš žygio po kalnus.
Fotografija ir verslas vienas kitam netrukdo?
Kuo verslas labiau auga, tuo mažiau smegenų lieka kitkam. O jei įsileisi į fotografiją komerciją, gali tik komercija ir likti. Siūlė man fotografuoti vestuves – sakau, ačiū, ne. Sakoma, žiūrėk ten, kur tu gali žiūrėti. O ir nesinori kam atiminėti duoną. Aišku, norėčiau, kad fotografija būtų svarbesnė už verslą, bet gyvenimas nepaleidžia.
Verslą sukurti yra viena, o pasiekti stabilumo, išlaikyti – kita. Čia – ne hobis. Verslas nuvargina. Pažįstami, kuriems reikia staigiai atsipalaiduoti, buriuoja, o aš nusiraminu fotografuodamas.
Fotografuojant švelnų pasitenkinimą teikia nuojauta, kad kažką padarei. Būna, išryškini juostą, o ten – figaro. Praeina skausmas, užsimiršta, ir vėl turi važiuoti. Kitaip negali. Nežinau, kodėl fotografuoju, o neužsiimu kitkuo.
Dauguma jūsų fotografijų iš kelionių.
Kelionių daug, daugelis jų – su verslu susijusios, bet drauge ir fotografuoju. Indija, Švedija, Nepalas, Norvegija, Rusija – visų aplankytų šalių neišvardinsiu. Kovo 12-ąją vėl išvažiuojame į kalnus – į Uralą. Ten, šaltyje, galima fotografuoti tik mechaniniais aparatais.
Esate fotografas ekstremalas?
Svajoju perkirsti Grenlandiją šunų kinkiniais. Čia (komentuoja nuotraukas) fotografavau iš paraplano su varikliu ir atvira kabina. O čia – iš oro baliono per šventę Trakuose.
Indijoje išfotografavau 50 juostų. O čia – žiemos olimpinės žaidynės pernai Italijoje. Ugnies uždegimas. Per atidarymą buvau su motociklu.
Kai tiek metų gyvenu pajūryje, pažvelgęs į vakarus, žinau, kokia spalva gali būti prie jūros. Sėdu ant motociklo ir tiesiai pro Darbėnus atsiduriu Šventojoje.
Iki Šventosios trunku apie 7 minutes, bet aš važiuoju su krosiniu, per laukus, mišką, pievą…
Šventajai jaučiate išskirtinę trauką?
Turiu daug nuotraukų su Šventosios tiltu. Įdomu, kaip jis nyksta, nyksta. Įdomu, iki kokio lygio ten viskas sunyks ir kada ten kas nors naujo atsiras. To uosto teritorijoje atsiranda viešbutis, kitų statybų, atsiranda naujų elementų, o tiltas tebėra. Jau būtų galima vien iš to tilto atrinkti apie 20 nuotraukų visokiais rakursais. Tas tiltas – į niekur. Įdomių asociacijų kyla.