Prie apsemto kelio tėvų lūkuriuoja mažamečiai vaikai, senoliai laukia maisto, o kai kas net rizikuoja eiti per ižo prikimštą upę
– Man iki Žalgirių kaimo, – pareiškia pyplys, stabdantis automobilius kelyje į Rusnę. Sušalęs vaikas papasakojo, kad yra pirmokėlis ir žygiuoja namo.
Kur mokyklų autobusiukai?
Įsisodinu į automobilį – negi paliksi ant kelio. Vaikui snarglys net iki lūpos nutysęs. Pasiteirauju, ar kasdien taip namo sugrįžta?
– Taip, o prie apsemto kelio atbrenda tėtis, – atsakė berniukas, pradedantis „atitirpti” automobilio šilumoje.
Prie Žalgirių kaimo apsemtos gatvės, o tikriau žvyrkelio, jo tėčio neradome, užtat pamatėme gelbėtojų visureigį. Stabdau, gal padės. Pasirodo, po apylinkes žvalgosi iš Vilniaus atvykę Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vyrai. Jie koordinuoja gelbėjimo darbus potvynio zonoje. Prie vairo ir pats grupės vadovas majoras Evaldas Tamašauskas. Vyrai sutinka pervežti berniuką apsemtu keliu ir pažada pasidomėti, kodėl mažametis vienas kelis kilometrus pėstute žingsniuoja, kai aplink vien vanduo.
Tolėliau, prie kitos to paties kaimo gatvės, irgi tas pats vaizdas. Ne ką didesnis vaikas stypso prie apsemto kelio. Pro šalį zuja įvairių tarnybų automobiliai, o mažylis tarsi niekam nė motais.
– Ar tavęs ateis pasiimti? – klausiu berniuko.
– Jie nežino, kad anksčiau sugrįšiu, – pralemena. Vadinasi, vaikas turėtų šalti vėjų pagairėje dar visą valandą, kol artimieji jo ateis pasitikti. Lendu į neperšlampamą drabužį ir nešu mokinį per apsemtą ruožą. Tarstelėjęs stebuklingą „ačiū” berniukas nubėga į namus.
– Štai tau ir rūpinimasis vaikais. Kur tie mokyklų autobusai, kai mažylių pilnos pakelės, – svarstau grįždamas prie automobilio.
Svajonė apie žvyrą
Pakelėje sutikau vieną šilutiškį. Jis atvežė maisto pensininkų šeimynai. Tuoj pasirodė ir maisto krepšelio gavėjas. Stumdamas karutį per vandenį atbrido vietos senbuvis, aštuntą dešimtį einantis Valteris Valenčius.
– Galėtų bent kelias mašinas žvyro ant kelio papilti, nereikėtų braidyti, kai vanduo kiek atslūgsta, – su viltimi šneka žmogus. Neturiu ką jam ir pasakyti…
Čia nuo valdininkų malonės viskas priklauso. Panorės – užpils, o nesiteiks į problemą rimčiau pažiūrėti – žvyras teks kitam kelio galui. Čia durpingos vietos, tad po kiekvieno potvynio kelią žvyru ir netgi skalda „maitinti” derėtų.
Su rinkimų lapeliais
Po pietų į apsemtą Šyšos kaimą aerovaltimi išvyko gelbėtojų ekipažas su rinkimų komisijos atstovu. Reikia žmonėms rinkimų lapelius išdalyti. Kone penkių kilometrų atstumą įveikiamą sėkmingai. Šyšos kaime upė prikimšta ledų, tad užčiuožiame ant kranto ties pirma sodyba.
Ant lovos prie lango rymo prieš savaitę žentą praradusi Janina Urbonienė. Garbaus amžiaus moteriškei tikrai ne rinkimai rūpi. Nebeturi šieno gyvuliams šerti. Žentas nuskendo ir nėra kam pasirūpinti pašarais.
Šalia gyvenanti Aurelija Mikalauskaitė buvo kategoriškai nusiteikusi prieš politikus, nežino, už ką balsuoti. Per daugelį metų nė vienas per potvynį nosies neparodė.
– Nors vieną valtį parūpintų ir kelias gelbėjimosi liemenes, jau nekalbu apie pylimą prie namų, – sakė čia daug metų gyvenanti moteris.
Kitas sodietis jau kelia sparnus į Šilutę. Iš jo sodybos langų atsiveria nuostabus vaizdas į Atmatą, prikimštą ledų. Nustebino gelbėtojus žmogus, papasakojęs, kad vakar perėjo ižo prikimštą Šyšos upę.
– Savižudis, – tarstelėjo vyrai. Maklinėjimas po apsemtą kaimą, iki kelių smingant per lūžtantį ledą, išvargino visus. Tad visi lengviau atsiduso, kai vėl susėdo į aerovaltį.