Jubiliejinis vakaras – tarsi spektaklis

Garsus aktorius Regimantas Adomaitis kauniečius ragino nepamiršti, kad jis vis dar gyvas ir dirba

Gėlės, komplimentai ir nuoširdi padėka – septyniasdešimtmetį švenčiantis aktorius Regimantas Adomaitis Kaune jautė dėmesį ir pagarbą ne tik Lietuvoje pripažintam jo talentui.

„Dar kartą noriu pasakyti, kad nereikia jokio išskirtinio dėmesio, tiesiog džiaugiuosi galimybe pabūti kartu su publika. Be žmonių mūsų profesija praranda prasmę“, – kalbėjo teatro grandas.

Puspilnėje „Romuvos“ kino teatro salėje kartu su jį pasveikinti atėjusiais kauniečiais vėliau jis žiūrėjo legendinę „Velnio nuotaką“.

Kaune virpa kūnas

Šiemet aktorius minės ir dar vieną jubiliejų – lygiai prieš 40 metų trisdešimtmetis Regimantas Adomaitis paliko Kauną ir teatrą, kuriame atsiskleidė jo talentas. „Visada malonu sugrįžti namo. Kai grįžti į jaunystės vietas, virpa visas kūnas“, – prieš lipdamas į sceną aktorius vis dar jaučia jaudulį. „Tas jaudulys kitoks, – sako jis. – Gal labiau atsakomybės jausmas. Noras pateisinti lūkesčius.“

Susirinkusi publika ir vėl liko sužavėta. Scenoje nebuvo jokių specialiųjų efektų, ypatingų kostiumų ar režisūrinių sprendimų. Prieš žiūrovus sėdėjo dvi charizmatiškos asmenybės – R.Adomaitis ir Algimantas Masiulis, o vakarą vedė Gytis Lukšas.

Iš pradžių lauktas ekskursas į jaunystės metus, į Kauno teatro grimo kambarėlį, kuriame tuomet dar šeimos nesukūręs menininkas leido dienas ir naktis. „Kai visi išeidavo, išsitiesdavau sudedamąją lovą ir eidavau miegoti. Iki tol nieko nebuvau nuveikęs. Kai įvyko susitikimas su Henriku Vancevičiumi, pradėjau augti. Tapau šiokiu tokiu aktoriumi“, – sakė R.Adomaitis.

H.Vancevičiaus Kaune statytose pjesėse aktorius subrendo, o vėliau to paties režisieriaus spektakliuose jau Vilniaus akademinio dramos teatro scenoje suvaidino bene svarbiausius savo teatrinius vaidmenis istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose – Mindaugą ir Mažvydą.

Klausėsi kolegos komplimentų

„Kaip atpažinti talentingą aktorių? – klausė A.Masiulis. – Kad ir ką Regimantas vaidintų visuomet gali justi jo asmenybę. Tai talentingo aktoriaus bruožas.“ Draugu R.Adomaičio vadintas aktorius prisiminė įsimintiniausius kolegos vaidmenis teatre ir kine.

Vienas reikšmingiausių įvykių R.Adomaičio karjeroje – pažintis su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi, kurio režisuotame filme „Niekas nenorėjo mirti“ R. Adomaitis vaidino Donatą Lokį.

„Pakliuvau į jo rankas ir jam esu dėkingas. Tikrasis mano kelias kine prasidėjo būtent nuo jo. Tačiau noriu pabrėžti, kad kinas mano gyvenime visada buvo antroje vietoje. Teatras visada liks pirmas“, – kalbėjo aktorius.

Įteiks Santakos garbės ženklą

Prieš „Velnio nuotaką“ – gerbėjų sveikinimai. Tarp jų – ir Kauno meras Arvydas Garbaravičius, aktorių pavadinęs tikru vyriškumo simboliu. Miesto vadovas žadėjo, kad Kaune menininkas bus pagerbtas dar bent kartą – Rotušėje ketinama įteikti Santakos garbės ženklą.

Gėles teikė ir menininko giminaičiai, ir talento gerbėjai. Kai kurios moterys atvirai prisipažino, kad aktorius buvęs ir vis dar tebėra jų dievaitis. „Nereikėjo tiek gėlių“, – kuklinosi menininkas, tačiau šypsena jo veide išdavė, kad tikras kūrėjas negali gyventi be dėmesio.

Ir nors vakare netvyrojo pabaigos nuojauta, tačiau vienas gerbėjos klausimas praskleidė dabartinę menininko būseną. „Matėte spektaklį „Paskutiniai gyvenimo mėnesiai? – perklausė aktorius. – Matyt, neatsitiktinai į mano rankas pakliuvo ši pjesė apie žmogų, kuris į senelių namus susirengė mirti. Šie dalykai man yra įdomūs. O ir vaidinti reikėjo patį save,“ – ironizavo kūrėjas ir išgirdo prieštaraujančius šūksnius, dar kartą patvirtinusius, kad talentingam menininkui dar ne laikas palikti scenos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.