Religiniai įsitikinimai netrukdo čečėnui statyti katalikų bažnyčią mažame Rytų Lietuvos miestelyje
Šią savaitę šalies žiniasklaidos dėmesį pritraukė Pabradėje kilęs konfliktas tarp vietinio verslininko ir Užsieniečių registracijos centre (URC) apgyvendintų čečėnų, tačiau miestelio gyventojai ir pareigūnai šio įvykio sureikšminti nelinkę. Jie prisimena, kad situacija daug prastesnė buvo prieš porą metų, kai centre gyveno beveik du šimtai pabėgėlių iš šio karo nuniokoto Kaukazo regiono.
Konfliktas nuomonės nepakeitė
Pabradės gyventojai per dešimtmetį jau priprato prie pačių įvairiausių tautybių ir odos spalvos atstovų, laisvai vaikštinėjančių po miestelį. Prie apsnigto prekybos centro stoviniuojantis stora žiemine striuke apsirengęs kamerūnietis patraukia nebent atsitiktinio atvykėlio dėmesį, o vietiniai gyventojai, su pirkinių krepšiais sukantys į namus, jo, atrodo, net nepastebi.
Ypatingo vietinių dėmesio nesulaukė ir šią savaitę kilęs konfliktas tarp vieno Pabradės verslininko ir grupės pabėgėlių iš Čečėnijos, kurie tikina nelegaliai dirbę pas jį ir nesulaukę žadėto atlygio už darbą. Tuo tarpu verslininkas policijai pasiskundė, kad čečėnai jį apiplėšė – grasindami peiliu iš seifo pagrobė 200 tūkst. litų. Pabėgėliai gi kratosi jiems metamų kaltinimų ir verslininką kaltina šmeižtu.
URC gyvenantys čečėnai čia apsilankiusiems „Kauno dienos” žurnalistams pademonstravo ką tik surašytą savo pareiškimą policijai, kuriame aiškinama, jog tokiais kaltinimais bandoma prieš juos nuteikti vietos gyventojus. Tačiau žurnalistų kalbinti vietos gyventojai teigia, kad šis incidentas didelės įtakos jų santykiams su atvykėliais bei nuomonei apie juos nepadarė.
Dar daugiau – jie minėtą verslininką be užuolankų įvertino kaip šykštų žmogų, tad jų nenustebino ir čečėnų skundas, kad verslininkas vietoje sulygtų 15-25 litų per dieną jiems temokėdavęs 2-3 litus. Tad čečėnų ir verslininko konfliktas jiems atrodo kilęs dėl visai suprantamų priežasčių.
Tarpkultūriniai skirtumai
„Kas gi atsitiko, kad visi žurnalistai staiga nusprendė atvažiuoti pas mus?” – su šypsena veide paklausė URC viršininkas Robertas Petraitis.
Paaiškinę, kad mus labiau domina ne pats incidentas, kurio tyrimu užsiima policija, o URC įnamių ir vietos gyventojų santykiai, išgirdome netrumpą ir įdomią paskaitą apie tarpkultūrinius skirtumus ir nesusipratimus, kylančius dėl jų nežinojimo.
„Kaukaziečiai, kreipdamiesi net į nepažįstamus žmones, sako „tu”, kadangi jie paprasčiausiai neturi kreipinio „jūs”, o mums atrodo, kad tai yra išskirtinai nemandagu, grubu ir chamiška. Ir priešingai, mūsų kultūroje įprasta vartoti keiksmažodžius, o jie visada tai priima kaip asmeninį įžeidimą. Jeigu rusiškame keiksme paminima motina, jie supranta, kad kalbantysis turi omenyje jų motiną ir nepraleidžia to pro ausis. Toje kultūroje garbės reikalas yra ginti savo šeimą”, – aiškina R.Petraitis.
„Mūsų centro gyventojai, nežinantys mūsų papročių ir kultūros, ir vaikščiodami po miestelį elgiasi pagal savo papročius ir įpročius. Jeigu jie eina priešais moterį, niekada jos nepraleis, o gal net grubiai nustums nuo durų. Mūsų tautiečiai gi menkai pažįsta tą jų kultūrą ir tokiais atvejais paprasčiausiai kyla tarpkultūriniai konfliktai”, – tvirtina URC vadovas.
Karo karta
Šiuo metu URC gyvena kiek daugiau nei šimtas pabėgėlių iš daugiau nei dvidešimties pasaulio valstybių. Čečėnai sudaro ketvirtadalį jų – iš viso centre gyvena 10 vyrų čečėnų, tiek pat moterų ir 5 vaikai. Tai yra pati gausiausia tautinė pabėgėlių grupė.
R.Petraitis pabrėžia, kad centre gyvenantys čečėnai sunkiai pritampa ir yra linkę visose gyvenimo srityse elgtis taip, kaip būdavo pripratę elgtis tėvynėje. „Lietuvoje piliečiai yra įsisąmoninę, kad yra įstatymai ir jų reikia laikytis, o kilus problemai ar bėdai reikia kreiptis į pareigūną ar valdžios atstovą. Čečėnai amžiais išsivertė be valdžios atstovų. Jie gyveno savo natūriniuose ūkiuose ir vienas kitam – tiek kaimynams, tiek giminėms – padėdavo. Į valdžios atstovus jie visada žiūrėjo kaip į engėjus ir blogį. Dėl to net ir Lietuvoje, net jeigu būtų primušti, žeminami ar nuskriausti, jie niekada nesikreips į valstybės atstovą, kadangi bandys išspręsti problemą taip, kaip šimtmečiais sprendė savo valstybėje – patys”, – pasakoja R.Petraitis.
URC vadovas pastebi, kad bėgant metams į Pabradę patenka vis kitokio mentaliteto pabėgėliai. Patys pirmieji atvykėliai iš Čečėnijos, pasak R.Petraičio, buvo „nuostabūs žmonės”. Tai buvo išsilavinę ir įvairius darbus iki karo turėję 40-50 amžiaus vyrai ir moterys, kurie buvo dėkingi už tai, kad gaudavo pastogę ir maisto. Maždaug prieš trejus metus prasidėjo kita pabėgėlių banga – 18-30 metų žmonės, jau užaugę per karą, turintys menką išsilavinimą arba apskritai beraščiai, niekada nieko nedirbę ir neįsivaizduojantys savęs dirbančių.
Pašalpos nutraukimu nepagąsdinsi
R.Petraičio teigimu, prieš porą metų Pabradė išties kentėjo nuo čečėnų. „Buvo toks periodas, kai jie elgdavosi labai agresyviai gatvėje, per šokius kultūros namuose, siaubdavo gyventojų sodus. Pamenu, atėjo viena močiutė pasiskųsti, kad čečėnai laužo jos obelis. Kai ji atvykėliams pasiūlė pasirinkti obuolių nuo žemės, o ne niokoti medžius, sulaukė atsakymo, kad obuolius nuo žemės tegul kiaulės ryja”, – pasakojo URC viršininkas.
Dabar centre gyvenantys čečėnai, pasak R.Petraičio, gyvena „gana tyliai”. Tačiau dažnai būna taip, kad pakanka, jog atsiranda vienas viskuo nepatenkintas asmuo grupėje ir tokiomis nuotaikomis greitai užsikrečia visi kiti.
R.Petraitis priduria, kad neretai tarp pabėgėlių atsiduria ir „kriminalinių elementų”, kurie yra įvykdę įvairių nusikaltimų ir bėga ne nuo karo, o nuo teisėsaugos. Būtent tokių asmenų elgesys, pasak jo, dažnai gadina bendrą vienos ar kitos tautos įvaizdį.
Teisę pagal įstatymą išeiti iš centro visai parai turi daugiau nei du trečdaliai jo gyventojų ir šios teisės URC administracija apriboti niekaip negali. Vienintelė nuobauda, kurią gali pritaikyti pareigūnai už tvarkos ar drausmės pažeidimus, tai sumažinti kiekvienam pabėgėliui kas mėnesį skiriamą pašalpą arba iš viso nutraukti jos mokėjimą. Tačiau ta pašalpa – vos 26 litai. Kai kurie pabėgėliai, dirbdami nelegaliai, sugeba tokią sumą užsidirbti per dieną ar dvi.
Tikina norintys sugyventi taikiai
Patys URC gyvenantys čečėnai, nepaisant paskutinio minėto konflikto su Pabradės verslininku, tikina, kad su vietiniais gyventojais sutaria taikiai ir patys nenori jokios konfrontacijos.
„Aš čia jau du mėnesiai. Iki šiol nebuvo jokių konfliktų su vietiniais gyventojais, niekas mūsų neskriaudžia, niekas nepriekabiauja. Aš visada norėjau su vietiniais sugyventi taikiai, kadangi ketinu čia pasilikti. Nesu kvailys, kad su visais pykčiausi”, – „Kauno dienos” žurnalistus įtikinėjo 29 metų čečėnas Dukvachas Alimchanovas.
„Mes čia atvykome kaip pabėgėliai ir esame patenkinti, kad mus maitina, aprengia, apauna. Bet netiesa, kaip kai kas kalba, kad mes esame vagys ir banditai. Aš turiu tris vaikus ir neketinu suteršti savo vardo jų akivaizdoje. Nenoriu, kad manęs nekęstų. Gal kai kas mūsų nekenčia už tai, ką čia čečėnai anksčiau buvo iškrėtę, tačiau aš negaliu atsakyti už juos – aš atsakau tik už save”, – kalbėjo ir kitas čečėnas, 25 metų Rustamas Tepsurkajevas.
Pabėgėliai nustebo ir, atrodo, net kažkiek nusiminė, supratę, kad mes neketiname gilintis į jų konflikto su verslininku detales, ir išgirdę, kad tikrai nesirengiame išspausdinti jų pareiškimo policijai.
Pastebi augančią toleranciją
„Tikrai nenorėčiau sureikšminti paskutinio įvykio. Gyvenimas kaip vyko, taip ir vyksta toliau. O įvairiausių atsitikimų būna ne tik tarp pabėgėlių ir vietinių gyventojų, bet ir vien tarp mūsiškių”, – „Kauno dienai” sakė Pabradės miesto seniūnas Kazys Vainickas.
Pasak jo, tarp vietos gyventojų galima girdėti įvairių atsiliepimų apie pabėgėlius, daugelis pageidautų, kad URC būtų iškeltas kur nors kitur, tačiau „yra taip, kaip yra”.
„Aišku, norėtųsi, kad tas centras būtų ne Pabradėje, tačiau čia kaip su atomine elektrine – negerai, kad ji Lietuvoje stovi, tačiau be elektros neišgyventume. Mes turime vadovautis savo įstatymais ir Europos Sąjungos direktyvomis: čia juk politiniai pabėgėliai, nors, žinoma, po ta pabėgėlio skraiste kartais pasislepia ir kokie nors nusikaltėliai”, – pareiškė seniūnas.
Jis taip pat pastebi, kad kuo toliau, tuo daugiau tolerancijos išsiugdo Pabradės gyventojai. Tačiau seniūnui suprantamas ir vietinių apmaudas ar pyktis dėl kokio nors atvykėlių išsišokimo – vis dėlto miestelio gyventojai jaučiasi esą tikrieji šios žemės savininkai.
Klientų iš Čečėnijos nepageidauja
Kitoje kelio pusėje priešais URC įsikūrusio nedidelio baro savininkas Jaroslavas Vitkovskis atvirai džiaugiasi, kad paskutiniu metu į jo užeigą pabėgėliai beveik neužsuka. „Anksčiau, prieš kokius porą metų, čečėnai čia lankydavosi. Sėdėdavo didelėmis grupėmis ir gerdavo alų”, – prisimena šeimininkas.
Jis tikina nepasigendąs tokių klientų, nors kai mes pas jį lankėmės vėlyvą popietę, jo baras buvo beveik tuštutėlis. „Ką gali su tokiais žinoti. Paims kinžalą ir bakstels”, – rėžė šeimininkas, ranka išraiškingai vaizduodamas smūgį durklu.
Paklaustas apie incidentą, J.Vitkovskis tik gūžtelėjo pečiais. Anot jo, „ko buvo galima tikėtis mulkinant žmones ir mokant jiems vos po porą litų už darbo dieną”.
Baro savininkas geru žodžiu atsiliepė apie „juodukus iš Afrikos”, tvirtindamas, kad jie yra itin ramūs ir vietiniams nekelia jokių problemų. Tuo metu J.Vitkovskio gimtadienio proga atėjęs pasveikinti jo bičiulis nusistebėjo „iš kur pas juos kišenėse visada pilna pinigų”.
Įkliuvo gelbėdamas sūnų
Ne visi čečėnai Pabradėje yra vadinamieji nelegalai. Čia jau kelerius metus įsikūrusi ir viena legaliai gyvenanti šeima iš Čečėnijos – vyras su žmona ir keturi jų mažamečiai vaikai. 2002 metais jiems irgi teko maždaug mėnesį praleisti už betoninės URC tvoros.
Prieš puspenktų metų Movsaras Šamajevas ir Ajina Miakijeva nusprendė ieškoti prieglobsčio Lietuvoje. Jie prisiklausė gandų, kad į mūsų šalį galima patekti paprasčiausiai išlipus Vilniaus geležinkelio stotyje iš tranzitinio traukinio, riedančio į Kaliningradą. Tačiau vos jie nužengė ant perono, Lietuvos pasieniečiai juos vėl privertė sugrįžti į vagoną.
Porą savaičių pralaukę palankios progos Kaliningrado srityje, jie naktį valtimi, padedami kitų ten gyvenančių čečėnų, perplaukė Nemuną ir vėl atsidūrė Lietuvoje. Kaip „Kauno dienai” sakė M.Šamajevas, šeima taksi automobiliu atvyko į Vilnių ir pati prisistatė į migracijos tarnybos poskyrį. „Prisidavėme patys, mūsų nesučiupo”, – su šypsena veide, tačiau išdidžiai pareiškė M.Šamajevas.
Dabar šeima Lietuvoje gyvena su metus galiojančiomis ir jau keturis kartus pratęstomis vizomis bei svajoja netrukus prašyti bei gauti leidimus nuolat gyventi mūsų šalyje. Deja, šios svajonės išsipildymui gali sukliudyti ikiteisminis tyrimas, kuriame M.Šamajevas yra įtariamasis. Jam inkriminuojamas nelegalių migrantų gabenimo organizavimas, o įkliuvo jis tuomet, kai vieno vietos gyventojo, užsiimančio šiuo verslu, paprašė padėti Lietuvos sieną pereiti sūnui iš pirmosios santuokos. Šiuo metu vyriausiasis M.Šamajevo sūnus gyvena vos už kelių šimtų metrų – URC. „O ką aš galėjau padaryti? Kas būtų padėjęs sūnui, jeigu ne jo tėvas?” – klausia M.Šamajevas.
Musulmonas stato bažnyčią
„Kodėl likome Pabradėje? Pripratome, radome bendrą kalbą su vietiniais, įsidarbinome. Ko daugiau reikia?”, – sako A.Miakijeva, dirbanti Pabradės pensionate ir jau išlaikiusi lietuvių kalbos mokėjimo egzaminą.
Čečėnų šeimyna nuomojasi kuklų butą, jau kelintą per ketverius metus. M.Šamajevas sako laukiąs leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nes tuomet galėtų įsigyti žemės sklypą. „Dabar kaip čigonai visą laiką priversti kraustytis iš vienos vietos į kitą. Jeigu būtų sklypas, seniai būčiau pasistatęs namelį, o dabar gi ant oro jo nesuręsi”, – kalba M.Šamajevas.
Čečėnas tikina visą gyvenimą dirbęs statybose įvairiose buvusios Sovietų Sąjungos vietose. Lietuvoje per didelius vargus ir tik rekomenduotas vieno pažįstamo, jis irgi susirado darbą statybos bendrovėje, kuri šiuo metu stato naują Pabradės katalikų bažnyčią. Paklaustas, ar neatrodo paradoksalu, kad musulmonas stato katalikiškus maldos namus, M.Šamajevas nusišypso, o jo pati tarsteli: „Dievas yra vienas.”
„Susisiekiau su senoliais, islamo teisininkais, Čečėnijoje ir jie pasakė, kad jeigu dirbsiu su nusiteikimu, kad statau Dievo šventovę, aš už tai tik būsiu apdovanotas. Aš žinau čečėnus, kurie kiaulides statė. Palygink: aš Dievo šventovę, o jie – kiaulides. Kas geriau?” – aiškino M.Šamajevas.
Čečėnas tvirtina, kad visą laiką gyvena svajone sugrįžti į savo šalį: „Nemanau čia visą gyvenimą gyventi. Kai Čečėnijoje bus mūsų įstatymai, mūsų valdžia, tada aš grįšiu į ją, nes ten gimiau, ten noriu ir numirti.”