Moteris, kuriai nerūpi pinigai ir šlovė

Viena ryškiausių Lietuvos dainininkių Rosita Čivilytė netrukus žada nudžiuginti klausytojus nauju muzikos albumu, kuriame bus jai pačiai išties artima muzika

– Pastaruoju metu apie jus mažai girdėti, vis rečiau pasirodote televizijos ekrane. Ką šiuo metu veikiate?

– Įrašinėju naują kompaktinę plokštelę. Tai šiek tiek užtruko, nes nemanau, kad tokį rimtą ir atsakingą darbą reikėtų skubinti. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nesu šou verslo žmogus, nes pinigai man nelabai rūpi. Kaip ir didžiulės arenos, viešumas, žiniasklaida. Lietuvoje pramogų pasaulis vadovaujasi labai prastomis taisyklėmis.

– Ar nepaisydama šių taisyklių nebijote būti pamiršta?

– Jeigu manęs nepamiršo per dvidešimt metų, tai, manau, nepamirš ir dabar. Jaučiuosi rami stebėdama dviejų trijų mėnesių „žvaigždutes”, kurios labai greitai užgęsta. Todėl suprantu, kad ilgametė patirtis scenoje taip greitai neišblės. Šiuo atveju jaučiuosi labai stabiliai.

– Kada bus galima išgirsti jūsų naują albumą?

– Turbūt pavasarį, nes ne nuo manęs vienos viskas priklauso, o ir pati pernelyg neskubu. Neskubu užsidirbti pinigų ir neskubu kitiems ko nors įrodyti.

– Kokia tai bus muzika? Ar šis albumas stilistiškai skirsis nuo pirmojo?

– Galbūt kiek skirsis ir stilistika, o svarbiausia, tikiuosi, kad šįkart bus visai kitokia kokybė. Kartais atlikdavau dainas, kurių iš tiesų nenorėdavau dainuoti, ir visuomet įsitikindavau, kad tai yra klaida. Todėl noriu, kad šiame albume tokių klaidų nebūtų.

– Kuo jums svarbus naujo albumo pasirodymas?

– Jei siekčiau muziką paversti amatu, turbūt dažniau leisčiau tuos albumus – bet kaip, bet kada, pačiomis pigiausiomis sąnaudomis. Tai darau tik todėl, kad pati muzika man yra svarbi, kad tai yra mano išraiška. Norėčiau pasitikėti Lietuvos žiūrovu, norėčiau, kad jis patikėtų manimi, todėl pataikavimo tarp artisto ir žiūrovo negali būti.

– Galbūt jus nuvylė pirmojo albumo sėkmė?

– Ne, kaip tik nenusivyliau pirmuoju albumu. Dar ir dabar girdžiu, kad to albumo dainos vis dar dainuojamos, nors tiražas buvo tikrai nedidelis ir nebuvo jokio ažiotažo. Tą albumą kūrę žmonės neprašė jokio atlygio, viskas buvo daroma tik dėl galimybės būti su muzika. Tai tikrai nebuvo pinigų ar populiarumo vaikymasis.

Dukroms suteikia pasirinkimo laisvę

– Neseniai dalyvavote muzikiniame projekte kartu su vaikais „Dainuokime kartu”. Ar dažnai bendradarbiaujate su vaikais, kuo jums tai patrauklu?

– Gana dažnai tenka dalyvauti bendruose renginiuose su vaikais – būti įvairių muzikinių konkursų komisijos nare ar dainuoti vaikų muzikos festivaliuose svečio teisėmis. Darbas su vaikais ypatingas tuo, kad jie dar nemoka meluoti. Suaugusieji manipuliuoja įvairiais triukais, jie bando užsidėti patogias kaukes. Vaikus dažniausiai matome scenoje tokius, kokie iš tiesų yra: kartais pilni kompleksų arba dar nežinantys daugelio gyvenimo tiesų. Bet kuriuo atveju tai, kas tikra, ir yra vertinga. To vaikiško tikrumo jiems galėtų pavydėti ir suaugusieji.

– Ar dirbti su vaikais nėra kur kas sudėtingiau negu su suaugusiaisiais?

– Darbas su vaikais yra labai individualus dalykas. Vieni yra itin subrendę, kad su jais būtų bendraujama kaip su suaugusiais, jiems nepriimtina, kai į burną kaišiojami čiulptukai. Bet pasitaiko ir atvirkščiai – suaugusieji, norėdami iš manęs sužinoti apie tam tikrus įgūdžius, elgiasi tarsi vaikai. Todėl taisyklės, kurios atrastos jau seniai, ne visuomet galioja.

– Pasiklausius dainuojančių vaikų, kokių minčių kyla dėl lietuviškos muzikos ateities?

– Visada kyla vienintelė mintis: pas mus yra labai daug jaunų gabių žmonių. Tiktai žinant, koks yra mūsų muzikinis mentalitetas ir požiūris į muziką, kyla klausimas, kur tie talentingi vaikai vėliau prapuola ir ar išvis jiems padedama atsiskleisti. Išgarsėja vos vienas kitas, dažniausiai tas, kuris yra patogus pramogų verslui. Deja, vaikai pas mus kartais būna išnaudojami pasipelnymo tikslais. Lietuvoje neabejotinai yra gabaus jaunimo, tik mums derėtų pirmiau išmokti ką nors parodyti savo šalyje, o ne iškart veržtis į Europos scenas. Vaikams reikia leisti suprasti, kas yra tikra charizma, o ne uždėti jiems klounų kaukes.

– O jūsų dukros, ypač jaunėlė, nesiveržia į sceną?

– Man rodos, jaunesnioji dukra bando save apgauti sakydama, kad bus dainininkė arba šokėja. Taip yra turbūt dėl to, kad dažnai mato mano kolegas ir mane pačią scenoje. Kai ji užaugs, norėčiau jai palikti pasirinkimo teisę, nes scena iš žmogaus tikrai daug atima. Nežinau, ar iš tiesų dukroms norėčiau linkėti būtent tokio kelio. Nors galbūt jų muzikinis kelias būtų visai kitoks negu manasis.

– Jeigu dukra vis dėlto pasirinktų muzikos kelią, ką jai galėtumėte patarti?

– Tikrai galėčiau jai patarti daug dalykų, tik labai norėčiau, kad ji juos ir priimtų kaip draugiškus patarimus, o ne kaip motinos įsakymą. Įsakinėjimas pirmiausia būtų nepagarba vaikui, todėl santykius su dukromis grindžiu tarpusavio supratimu.

Vyresnioji jau yra visiškai suaugęs žmogus, todėl jai reikia vis mažiau mano patarimų, tačiau labai džiaugiuosi, kad pavyksta išlaikyti šiltus santykius su ja. O kitai dukrai pasakoju daugelį tiesų, kad užaugusi galėtų atsirinkti, kas jai priimtiniau, ir jokiu būdu neperšu savo nuomonės.

Didelė klaida, kai tėvai augindami muzikalų vaiką, kuris yra maždaug vidutiniokas, bando jam įpiršti, kad jis yra pats gabiausias. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kiekvienam savas vaikas atrodo pats muzikaliausias, geriausias, gražiausias. Todėl ir yra taip svarbu gebėti atrinkti tikrąją tiesą, kad vaikas būtų savikritiškas ir galėtų į save pažvelgti giliau nei į kurį kitą.

– O ar nenutinka taip, kad muzikantai iš savo vaikų profesiniu požiūriu reikalauja daugiau, negu šiaip būtų tikimasi iš jų bendraamžių?

– Dažniausiai tėvai verčia savo vaikus daryti tuos dalykus, kurie liko neįgyvendinti jų pačių svajonėse. Tai labai sunkus psichologinis momentas, nes tėvai užkrauna vaikams ant pečių naštą, savo pačių problemas ir neįgyvendintus siekius. Tai labai negailestingas dalykas, nes kai vaikai užauga, jie juk supranta, kad vis dėlto gyveno ne savo gyvenimą.

Klauso širdies

– Ne tik koncertuojate, bet ir mokote dainuoti kitus. Kas lengviau ir įdomiau – pačiai padainuoti dainą ar išmokyti kitą tai padaryti?

– Kalbant apie vokalo mokymą, tai man gerokai sumažėjo noras tai daryti, nes tai yra didelis darbas ir didelė atsakomybė. Taip nutiko todėl, kad visi mokiniai buvo labai skirtingi – vieniems pakakdavo kelių mėnesių, kad jie atskleistų savo gabumus, o kitiems nebūdavo jokių prošvaisčių šioje srityje atsiskleisti, ir apie tai niekada nebuvau linkusi jiems meluoti. O galbūt tai yra mano pačios nesugebėjimas išaiškinti vieno ar kito dalyko.

Labai sunku išmokyti dainuoti žmogų, kuris atsinešė tam tikrų įgūdžių iš muzikos mokyklos. Kai septynetą metų dainavęs chore jis ateina ir pareiškia, kad nori dainuoti Whitney Houston dainą, suprantu, jog tas žmogus nesavikritiškas. Kiti ateina ir sako, kad nori mokytis dainuoti būtent pas mane, tačiau negali pasakyti nei kokią muziką jie norėtų atlikti, nei ko išvis ateidami iš manęs tikisi. Tuomet virstu psichoterapeutu ir pradedu iš žmogaus viską traukti. Dažniausiai į pamoką mokinys atsineša ne tik asmeninių, bet ir savo šeimos problemų, tad kol jis neišsilaisvina iš tokios būsenos, tol jam sunku atkartoti tai, ko jį mokau, ko iš jo prašau.

– Ar turite tokių mokinių, kuriais iš tiesų didžiuojatės?

Turiu ir žinau, kad jie niekada neis į sceną, o tą didžiulę pažangą muzikoje jie padarė tik per savo begalinį norą. Net ir tuomet, kai aš pati kartais nuleisdavau rankas, jie vis tiek mane kalbindavo toliau susitikti, nes mokydamiesi dalykų, kurie jiems atrodė visiškai neįmanomi, jie atrado tam tikrų savo sugebėjimų ne tik dainuodami, bet ir ugdydami charakterį. Liko tik tie žmonės, su kuriais yra aiškus kontaktas ir tarpusavio supratimas. Mano manymu, konvejerio principo dirbant su mokiniais negali būti.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad ir jūs pati turėjote tikrų ir gerbiamų vokalo mokytojų?

– Ne, nes rengiausi būti pianiste. Penkiolika metų mokiausi skambinti pianinu, ir tai turėjo būti mano specialybė. Tačiau mokytojai, kurie man suteikė muzikos žinių, ir yra didžiulis indėlis į mano muzikinę išraišką.

– Kokio amžiaus buvote, kai savarankiškai ir sąmoningai nusprendėte, kad vis dėlto dainuosite?

– Kiek prisimenu, nuo pat mažens dainuodavau. Jau tada turėjau neblogą klausą ir galėjau pianinu pagroti bet kokią melodiją. O sąmoningai dainavimą pasirinkau, kai gimė pirmoji dukra, privalėjau išmokti materialiai išlaikyti tiek save, tiek dukrą, todėl gavusi pasiūlymą dainuoti juo ir pasinaudojau.

– Ir neliko noro sugrįžti prie pianino?

– Tam tikri įvykiai mano gyvenime visiškai nusvėrė mano norus ir svajones, kurių turėjau vaikystėje. Tačiau visas darbas, kurį įdėjau grodama ir dalyvaudama įvairiuose konkursuose, dabar stipriai jaučiamas mano muzikinėje kalboje. Anuomet buvau pasinėrusi į vaiko gimimo rūpesčius, – tai man buvo labai svarbus ir sunkus laikotarpis. Norai ir lūkesčiai buvo atidėti vėlesniam laikui.

– Nejaugi niekada nedvejojote dėl savo pasirinkimo?

– Tėtis manęs nuolat klausdavo, kas man iš tos muzikos, juk iš dainavimo duonos nevalgysiu. Tačiau tą duoną valgau jau 22 metus. Taigi kartais reikia labiau klausyti savo širdies, o ne tėvų patarimų, nors jie ir linki vien gero. Kažkodėl tėvų samprata visada apsiribodavo įprastomis profesijomis – buhalterio ar teisininko. Bet aš labai gerai jaučiuosi muzikos pasaulyje, nors kartais ir pagalvoju, kad Lietuvoje būti muzikantu yra velniškai sunku. Tačiau suprantu, kad muzika pinigais nepamatuojama, o gebėjimas bendrauti muzikos kalba yra didžiulė dovana, to negali nusipirkti ar išmokti. Bėgant laikui atsirinkau tam tikras vertybes ir jomis vadovaudamasi gyvenu.