Jums 25-eri, tačiau vis dar laukiate kilniojo princo ar riterio ant balto žirgo? Esate patraukli, turite humoro jausmą ir tiesiog tobula. Tačiau to vienintelio vis dar nėra. Dėl to reikėtų kaltinti ne piktą likimą, bet pasakas, kurias skaitėte vaikystėje.
Psichologai įsitikinę, jog pasakos – ne tik nuostabios istorijos. Jos pasąmonei įteigia tam tikras nuostatas. Mes kartais net nesuvokiame, kaip giliai galvoje „įstringa” pasakų siužetai. Kaip ir Malvina bandome perauklėti Buratiną, lyg miegančioji gražuolė laukiame princo pabučiavimo arba kaip senė liekame prie sudužusios geldos…
Štai kelios pasakos.
„Raudonkepuraitė”. Nuostabi pasaka. Tačiau kai kurie psichologai joje įžvelgė atvirkščią efektą – ji vaiką moko būti pernelyg naiviu. Kur matyta, kad Raudonkepuraitė, išvydusi vilką, ne bėgtų, bet imtų klausinėti, kodėl jo tokios didelės ausys, dantys ir kt.? Jeigu vaikystėje šią pasaką nuolat skaitydavote, nesistebėkite, kad, sulaukusi 30-ies, vis dar tikite pirmu sutiktuoju, o vėliau atsiduriate kvailoje padėtyje.
„Undinėlė”. Šios pasakos pabaiga liūdna, tačiau daugelis mergaičių svajojo būti panašios būtent į šią heroję. Kas ketvirta svajojo apie meilę – suprantama, didelę ir tyrą. Iš tiesų su šia pasaka užaugusioms merginoms meilės nestinga. Deja, ji ne visada būna abipusė.
„Pelenė”. Šią heroję pamėgusios mergaitės suprato: norint tapti laiminga, reikia daug ir kruopščiai darbuotis. Iš tikrųjų jaunosios pelenės mokyklą baigia medaliu, o po kiek laiko tampa verslininkėmis. Dažniausiai turi pavyzdingus namus.
Nenorite taikstytis su amžinosios Malvinos dalia? Psichologai pataria dar kartą atidžiai perskaityti mėgstamą kūrinį ir pabandyti sukurti naują pabaigą. Tarkime, bandykite Karlsoną paversti teisingu patikimu personažu, kuris sunkią minutę nepaliks Mažylio. Apkraukite Karlsoną visuomeniniu darbu, ir visas jo nerūpestingumas išgaruos. Senę iš „Auksinės žuvelės” priverskite pačią ką nors padaryti, išguikite jos piktumą ir infantilumą. Žodžiu, griebkitės plunksnos.