Gaidelių turtus semia ne vanduo

Gaideliai – Šilutės rajono kaimas netoli Nemuno užliejamų pievų, už 5 kilometrų į pietus nuo Šilutės. Potvyniai jo nepasiekia, nes kaimas įsikūręs aukštėliau. Per Gaidelius teka Vorytė, „maitinanti” Leitę, o ši neša vandenis Nemunan.

Šalia kaimo ošiantis Gaidelių miškas garsėja ir Klaipėdos turgus pasiekiančiomis daug kur gaideliais vadinamomis voveraitėmis, tačiau manoma, kad gyvenvietės pavadinimas kilęs ne nuo grybų ir ir ne nuo naminių paukščių, o nuo Rusnės evangeliko liuterono kunigo Mykolo Gaidžio, kuris 17 amžiuje čia turėjo sodybą, pavardės.

Pirmaisiais žodžiais, kuriuos iš vietinių išgirdome, kaimas buvo baramas, vadinamas apsileidusiu. Apsileidimo priežastis – besaikis gėrimas. „Geria jauni, geria seni, negeriančias šeimas galima ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti, o juk beveik 300 gyventojų čia – jei ne vienas, tai kitas šeimoje geria, vaikai – taip pat. Vaikai eina grybauti, gaidukus vietoje parduoda ir geria vyną. Snargliukai dar visai – ketvirtokai, mokyklos nelanko, už medžio pastovi, kol autobusas nuvažiuoja, po to šliaužioja po kaimą”, – liejosi žmogus, prisipažindamas, kad jam labai skauda širdį matant, kaip žūsta didžiausias kaimo turtas – žmogus.

Neseniai kaimas palaidojo dvi moteris, kurių gyvenimus pražudęs alkoholis. Kaimynų tiesiamos pagalbos rankos buvo atstumtos. Viena pokalbininkė sakė negalinti atsistebėti, kad geria ir moterys. Kita apmaudžiai pridūrė ne kartą girdėjusi, kaip gaideliškiams dėl to gėrimo klijuojama nevisaverčių etiketė.

Talkon prašantieji sakė iš patirties žiną, kad prieš darbą samdiniams reikia įpilti, kitaip gali blogai baigtis. „Kartą nepagalvojau, – prisiminė viena gaideliškė, – tai vienas darbininkas vos kojų nepakratė”.

Išgirdome prisipažinimą, kad per gėrimą žmonės čia labai susvetimėję, tapę baikštūs. Tačiau amžinai taip nebuvę. Tam tikras kaimo garmėjimas žemyn prasidėjęs suirus kolūkiams. „Neliko darbo – juk anksčiau su policija ieškodavo, kad į darbą žmogus ateitų, – tuomet ir pradėjo tragiškai gerti”, – kalbėjo moteris, įsitikinusi, kad kaimu turi kas nors pasirūpinti ir iš išorės.

It kokią legendą žmonės minėjo vieną maždaug 7 metus nebegeriantį gyventoją, kuris savo pastangas sustiprina kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį važiuodamas į Švėkšną susitikti su likimo broliais.

Nuo kaimą plakančios gėrimo rykštės kirčių viso kaimo gyvenimas, anot vienos moteriškės, neretai atrodo liūdnas, it paralyžiuotas.

Valdžios pamiršti

Žmonės su širdgėla kalbėjo apie šeimas, kurios gyvena iš pašalpų, pensijų, ir nei sėja, nei augina, nei žiemai atsargų pasiruošia. Ne vienas pastebėjo, jog pašalpa ar kitoks materialinis parėmimas padėties nepataiso, žmonės ilgisi ir kitokio dėmesio.
Seni, mažiau sveikatos turintys žmonės yra priversti eiti produktų į vienintelę kaimo parduotuvę. „Čia brangu, produktai būna pasenę ir labai nejauku, einam kartu, pamatysite”, – šitaip aiškindama kvietė mus į parduotuvę skubanti pensininkė.

„Pagryniuose ir pakelės švarios, ir apšvietimą turi, o Gaideliuose – nė vienos lemputės”, – atkreipė dėmesį vienas pašnekovas. Kitas pridūrė, kad vietinių keliukų niekas čia nevalo, negreideriuoja. Prieita prie išvados, jog kaimas valdžioje prisimenamas tik prieš rinkimus. Jei problema būtų pastebima anksčiau, dar, svarstė, spėtų ką nors padaryti, o dabar spėja tik pažadėti, ir – kiti rinkimai.

„Nei mes eisim, nei balsuosim”, – taip ir panašiai kalbėjo žmonės. Kodėl, – neslėpė. Vienas, tarkim, sakė: „O kas iš to? Pasižiūri, kas darosi valdžioje, kaimo žmogus tokių dalykų neiškrečia, kaip ten”.

Medikė kelia problemą

Gaidelių gyventoja Zita Gecevičienė dabartinę padėtį pavadino „bardaku”. Bendruomenės slaugytoja Pagryniuose dirbanti moteris visų pirma mintyje turėjo kaimo medicinos padėtį: „Mus išdraskė. Atsiradus privačioms struktūroms, neturiu teisės aptarnauti žmogaus, kuris į mane kreipiasi, nes jis prisirašęs pas privatų gydytoją”.

Medikė guodėsi, kad jų įstaigoje buvo apie 1200 prisirašiusių apylinkės gyventojų, dabar nebėra nė 300. Jau trečioji partija gydytojų „skaičiuoja savo žmones”. Jos manymu, pinigus į bendrą katilą turėjo dėti ir privačios praktikos medikai, kad žmogus vietoje bent vaistus galėtų susileisti.

Gaideliškiai prie Medikės Zitos yra pripratę, anksčiau medpunktas buvo jos gyvenamajame name. Prieš 37 metus akušerės specialybę Šilutėje įsigijusi Zita pareiškė: „Aš noriu į kaimą”. „Dar tokios nemačiau”, – stebėjęsis tąsyk vyr. gydytojas.

„Šiukšlynai, mėšlų krūvos”, – tokius anų dienų Gaidelius prisiminė. Pasiraitojo rankoves ir su moterų taryba, su ūkvedžiu Vytu Bijoku, jau mirusiu, griežtai ėmėsi tvarkos, ragino apsišluoti. Žmonės tąsyk išgirdo, o darbui atsidavusi Zita sakė, kad nesigaili pasirinkusi šį kaimą.

„Šviečiantys” pensininkai

Išsikalbėjus paaiškėjo, jog kaimas vis dėlto turi, kuo didžiuotis. Visur ir visų laukiama Strazdų pora. Su jais labai lengva bendrauti, kultūringi, apsišvietę, – sakė ne vienas ir ragino susipažinti.

Monika ir Kazys Strazdai – mokytojai. Prieš 26 metus išėjo į pensiją, tačiau ir šiandien tebesidžiaugia mokiniais. Jų name veikė Gaidelių pradinė mokykla, kurioje abu dirbo, o ateinančią gegužę bus dveji metai, kai ji uždaryta.

„Gerai gyvenam. Man mokykla, vaikų klegesiai – visas džiaugsmas. Ne taip seniai atrodė, kad patys dar dirbame. Mokytojauti dar norėtųsi, bet per sena. Man mokytojos darbas labai patiko. Kodėl? Vaikai – tokie švelnūs, imlūs ir mieli”, – kalbėjo 86 metų mokytoja.

Sekasi, nes dirba

Dar viena šeima, kurios gyvenimas, vietinių manymu, galėtų būti pavyzdys daugeliui kaimo žmonių, – ūkininkai Aldona ir Jonas Krapavickai. „Nereik tingėti, reik dirbti”, – nukirto mūsų klausimus moteris, pritariama vyro: „Jei nori gyventi, turi šiek tiek pajudėti”.

Šeima dalyvauja Kaimo plėtros programoje ir šiandien dėl to ir džiaugiasi, ir papyksta. „Reikia, kad iš karto tuos 17 tūkstančių litų atiduotų, o dabar po tūkstantį eurų per metus duoda. Kaip ubagui. Kartą jau gavome. Atnaujinsime traktorių, priekabą įsigysime, trobą norime paremontuoti. O kiek dokumentacijos. Ataskaitą smulkią už viską turiu duoti”, – barėsi ant programos organizatorių šeimininkas.