Lietuvos dailės muziejaus, Kazio Šimonio paramos fondo ir „Vagos” leidyklos pakviesta sostinės visuomenė gausiai ir susidomėjusi dalyvavo albumo „Kazys Šimonis” sutiktuvėse Vilniaus paveikslų galerijoje. Knyga išleista dailininko 120-osioms gimimo metinėms paminėti.
Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė beveik dvidešimtį metų po truputį rinko medžiagą, o vėliau ėmėsi rengti šį leidinį. Ji siekė, kad albume būtų apžvelgti Šimonio gyvenimo ir kūrybos faktai, jo kūrybos savitumai. Surinkta bibliografija, publikuotos dailininko kurtos knygų iliustracijos, tekstų ištraukos iš jo knygos, parodų katalogas, tapybos drobių, pamirštų ir atsimenamų iš tarpukario mokyklinių vadovėlių, žurnalų, reprodukcijos.
Gražusis žvaigždžių pasaulis
Vyresnio amžiaus žmonės tikrai prisimena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio nuotaikomis dvelkiančius Šimonio paveikslus „Vaidilutės” (1920), „Karžygys” (1924), „Troškulys” (1927). Mįslingos senų pilių menės, ūkanoti kalnai, laumės, karaliai, jų sargybiniai, angelai, taip pat ir portretai – aktorės Teofilės Vaičiūnienės, Čiurlionio, paties dailininko autoportretas, šviesa ir siluetai, debesys – visa tai Šimonio tapyboje išreikšta labai savitai, nutiesiant ryšį su lietuvių mitologija – legendomis, pasakomis, su archeologija, tautodaile. Švelnus idealizavimas ir XX a. pirmosios pusės moderniosios dailės stilistika, tautinio stiliaus ieškojimai ir fantazijos polėkiai, rafinuotos formos dekoratyvumas kūrė su niekuo nesupainiojamą Šimonio meninę individualybę. Jis pats rašė: „Saulės spindulio džiuginamas aš kaip kūdikis klausau jo šnabždesio, kuris man dainuoja apie tolimas erdvių sritis, apie gražųjį žvaigždžių pasaulį”.
Padėjo kolekcininkai
Knygos autorė Tumėnienė, jai talkinę fotografai Vytautas Vilaniškis ir Arūnas Baltėnas ieškojo Šimonio kūrinių ne vien Lietuvos dailės muziejuje, kur jų saugoma per pusantro šimto, ne vien Kauno M.K.Čiurlionio, Maironio lietuvių literatūros, Šiaulių „Aušros” muziejuose, Klaipėdos paveikslų galerijoje, bet ir aplankė daug privačių kolekcininkų bei šiaip žmonių, kurių namuose buvo apsigyvenę Šimonio kūriniai, kartais net pamiršus jų autorystę. Taip Tumėnienei atsitiko netoli Palangos, Nemirsetoje, kur ji nuvyko pas kolekcininką Edmundą Kolakauską domėtis jo šiuolaikinės dailės rinkiniu, bet pamatė ant sienos Šimonio ranka pasirašytą jo paveikslą „Saulė” (1938). Nustebino menotyrininkę ir žymaus verslininko Bronislovo Lubio pomėgis – pagarbiai ir atidžiai rinkti Šimonio kūrinius. Turimą gausią kolekciją jis mielai leido fotografuoti ir tyrinėti rengiant šį albumą.
Kelio kontūrai
Iš fotografijos į mus žvelgia smagus akiniuotas, žila barzdele žmogus. Atrodo, tuoj nusišypsos. O tai vienas populiariausių lietuvių fantastinės tapybos atstovų. Kaip paliudijo vakaro metu kalbėjusios menotyrininkės Aleksandra Aleksandravičiūtė ir Danutė Jedzinskienė, dailininkas puoselėjo dvasingumą, buvo jautrus. Jo kuklumas derėjo su Lietuvos praeities išaukštinimu. O šis albumas – kelionės, virsmo knyga, padėsianti naujai pažvelgti į Šimonį, atmesti buvusias nuomonių klišes. Jedzinskienė – pirmosios monografijos apie dailininką (1986) autorė – jį dabar pavadino „paskutiniu bardu dailėje”.
Jis gimė 1887 metais rugpjūčio 25 dieną netoli Kupiškio, Viešintų parapijos Starkonių kaime. Iš pradžių mokėsi vargonuoti. Persikėlęs į Kauną, kur lankė „Saulės” draugijos mokytojų kursus, pajuto smalsumą pažinti Lietuvos senovę – tai sužadino archeologas Tadas Daugirdas. Taip į ankstyvąją Šimonio biografiją įsipynė išsamus istorinės praeities suvokimas ir muzikalumas. Vėliau dar buvo daug pažinčių ir įtakų. Trejiems metams buvo išvykęs uždarbiauti pas brolį į JAV. Karo tarnybą ėjo Kijeve, kur bendravo su vietos dailininkais. Simbolizmu susidomėjo Peterburge, kur jį piešti mokė Adomas Varnas. Tuomet jis žavėjosi Archipo Kuindžio, Michailo Vrubelio, Nikolajaus Rericho kūryba. Perėmė tuomet kartojamą mintį, jog pasaulio grožis išgelbės žmoniją. Ypač paveikė Šimonio paveikslų meninę formą ilgoka viešnagė Berlyne, jo muziejų lankymas. Stipri ir 1926 metais Paryžiuje patirtų meninių įspūdžių įtaka. Stilizuotuose, ornamentuotuose Šimonio paveiksluose įsitvirtino klasikos harmonijos principai. Dvasinguose erdviniuose, muzikaliuose darbuose – konstruktyviai suskaidytos formos. 1927 metų Šimonio paroda Paryžiuje sulaukė nemažo pasisekimo, bet kaip tik dėl to jam sumažino stipendiją iš Lietuvos, ir teko grįžti. Įvairios darbovietės, žmonos ir sūnaus netektis, kiti nusivylimai stumtelėjo menininką užsisklęsti, bet jis išliko giedros dvasios, nuoširdus ir jaunatviškas iki pat savo 91 metų. Išėjo dailininkas 1978 metais. Jau buvo pelnęs ir valstybinių apdovanojimų, tarp jų – Lietuvos liaudies dailininko vardą.
Meno turtus palikęs mums
Šimonis – menininkas iš pašaukimo, iš esmės – savamokslis, bet didžios intuicijos ir turtingos fantazijos. Būta nemaža jo parodų. Bet kaip savitas folklorinio modernizmo atstovas jis nusipelnė didesnio atminimo ir populiarinimo. Diduma jo kūrybos ne sukaupta muziejuose, o išsklidusi pas žmones. Tačiau į naująjį albumą Tumėnienei pavyko surinkti 103 tapytų paveikslų spalvotas iliustracijas. Apie Šimonio knygų grafiką ir piešinius tikimasi parengti kitus leidinius. Oskaro Milašiaus žodžiais, šis menininkas sukūrė mums ypatingą erdvę.