Marijampolės moterys turėjo progą išmokti vieno seniausių, bet jau gerokai primiršto amato – nerti tinklą. Kadaise ūkinėms reikmėms tenkinti taikytas tekstilės kūrimo būdas šiandien po truputį tampa menine kūryba.
Lietuvos teritorijoje tinklus pradėta nerti dar nuo mezolito pradžios. Kaip tai buvo daroma senaisiais laikais iš lininės virvelės ar liepos karnos, galima pamatyti per įvairias šventes. Tokiu metodu daugiausia būdavo gaminami žvejybos įrankiai. Dar ir iki šių dienų panašiai neriami bučiai, bradiniai. Tačiau nuo praėjusio amžiaus pradžios į lietuvių buitį pradėjo smelktis ir kitokių tinklų nėrimas. Iš nedidelių tinklelių pagamintomis servetėlėmis, staltiesėmis moterys pradėjo puošti namus. Specialius siuvinėto tinklelio įsiuvus praėjusio amžiaus viduryje pradėta komponuoti į svečiams skirtus lovos užklotus, pagalvių užvalkalus. Tačiau metams bėgant mokančiųjų nerti tinklą vis mažėjo.
„Dabar tai moteriškas laisvalaikio užsiėmimas. Vyrai kažin ar tokį narpliojimą pakęstų”, – sako marijampolietė Vanda Angelė Pilipavičienė, tinklą nerianti jau beveik septynis dešimtmečius. – Jau reta moteris moka tai daryti, nes mokykloje mergaičių šito nemoko. Nebent nerti vąšeliu ar megzti virbalais. Tačiau tai nėra tas pats.”
Pilipavičienė pasakojo šio seno amato išmokusi dar vaikystėje, būdama vos dešimties. Tuomet su tėvais gyveno Kybartuose ir mokėsi tenykštėje mokykloje. „Iki šiol prisimenu rankdarbių mus mokiusią mokytoją Kamantauskienę. Ji buvo atsidavusi tokiems darbeliams, ir kas tik tuo metu mokėsi Kybartuose, visas išmokė. Jos vardą pamiršau, bet to, ką man įdiegė – ne. Vėliau nemažai prisidėjo ir viena liaudies menininkė, prieškariu gyvenusi Kudirkos Naumiestyje. Jų nuopelnas, kad iki šiol nepamiršau šio amato”, – kalbėjo marijampolietė.
Tiesa, moteris prisipažino, jog per gyvenimą ne tik tinklus nėrė. Iš pradžių dirbo mokytoja, vėliau – buhaltere. Tačiau rankdarbių neapleido. Tik ne tinklus rezgė, o audė tautines juostas. „Į juostų audimą buvau pasinėrusi dirbdama buvusioje Maisto pramonės automatų gamykloje. Tuo metu juostos buvo labai populiarios, ir įmonės vadovai vis prašydavo jų išausti įvairioms šventėms, svečiams. Neseniai suskaičiavau, kad mano austos juostos yra iškeliavusios net į 18 pasaulio valstybių. Koks jų likimas – nežinau, bet vis vien tai malonu.”
Buvusi audėja prisipažįsta tuomet ausdavusi viena į kitą panašias juostas, nors ir margintas nacionaliniais raštais. Anot pačios Pilipavičienės, tai buvo pusiau menas, pusiau kičas. Kai išėjo į pensiją, moteris jau galėjo atsidėti kūrybai. „O kas lieka tokių metų žmogui kaip aš: vaikai seniai užauginti, anūkai – taip pat, tai nors čia randu užsiėmimą.”
Pasak Pilipavičienės, jei anksčiau buvo labai populiarūs įsiuvai į pagalves, tai dabar dominuoja servetėlės ir staltiesės. Kaip jas, spalvotas ir vienspalves, narstyti, Pilipavičienė jau moko ir jaunimą. Marijampolės kultūros centre įsteigtą tinklo nėrimo mokyklėlę lankė ne viena dešimtis ne tik dar paaugliško amžiaus mergaičių, bet ir brandaus amžiaus moterų.
„Tai užsiėmimas namisėdoms, ypač toms moterims, kurios rengiasi į pensiją ir nuolatos svarsto, ką tuomet reikės veikti. Būtent joms tinklo nėrimas ir yra pats geriausias vaistas nuo visokių depresijų”, – įsitikinusi pašnekovė. Anot jos, iš tokio užsiėmimo užsidirbti pinigų beveik neįmanoma. Vienos servetėlės siūlai kainuoja apie 3 litus, o dirbti reikia apie savaitę. „Tai gali būti tik dovana savo namams ar bičiuliams. Iš tokių darbų nepralobsi.”
Tinklo nėrimo mokyklėlę marijampolietėms organizavusios etnokultūros specialistės Onutės Surdokienės teigimu, bandymas supažindinti su primirštu amatu pasiteisino ir kelių dienų pamokomis tai nesibaigs. „Mes ir toliau kviesim moteris mokytis senųjų rankdarbių kūrimo meno”, – teigė Surdokienė.