Lietuvos medžio pramonės įmonės skundžiasi, kad jų veiklai kliudo nepagrįstai ribojamas miško kirtimas ir vis aktyviau rinkoje veikiantys medienos perpardavėjai
Vienas medžio pramonės sektoriaus galvos skausmų – apvalios medienos pardavimo aukcionai, kuriuose vis aktyviau dalyvauja medienos perpardavėjai arba kitų valstybių medžio pramonės atstovai. Jie medieną superka dideliais kiekiais, o Lietuvos medžio pramonei lieka menkas žaliavinės medienos kiekis, tad įsigyjant žaliavą už ją tenka brangiau mokėti perpardavinėtojams.
Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas sako, kad pagrindiniai planuojami žaliavinės medienos ištekliai medžio pramonę pasiekia iš valstybinių miškų. Tačiau galiojanti miškų pirkimo sistema į vieną gretą sustato medienos perdirbėjus ir perpardavėjus.
Medžio pramonės atstovai siekia, kad būtų peržiūrėtos prekybos žaliavine mediena taisyklės. Jie nori, kad pirmuoju konkurso medienai pirkti etapu pirmenybė būtų suteikta Lietuvoje investavusiems medienos perdirbėjams.
„Lenkijos medienos koncernų kur kas didesni finansiniai ištekliai. Jų atstovai gali tyčia važiuoti į Lietuvą ir, supirkdami medieną, išstumti vietinę medžio pramonę, – kalba Paulauskas. – Nors esu stambus medienos perdirbėjas, tačiau prieš perpardavinėtojus, turinčius tik mobilųjį telefoną, neturiu pranašumo. Mat pramonės įmonės investuoja į technologijas, o perpardavinėtojams tokių investicijų nereikia. Jie kur kas didesnes sumas gali skirti medienai pirkti.”
Pašnekovas sako, kad medienos perdirbėjai jau tarėsi su valdžios institucijomis, tačiau bendros kalbos nerado. „Sakoma, kad neįmanoma patikrinti, ar įmonė investavusi Lietuvoje. Tačiau daugelis medžio pramonėje veikiančių įmonių puikiai žinomos. Jei dėl kurios nors kyla abejonių, galima nuvažiuoti ir patikrinti – turi įmonė reikiamas technologijas ar ne”, – mano pašnekovas.
Verslas nerūpi
„Lietuvos medienos” direktorius Raimundas Beinortas mano, kad kliūtis medžio pramonei sudaro Aplinkos ministerija. Jis mano, kad situacija pasikeistų, jei miškų priežiūra rūpintųsi ne ši, o Žemės ūkio ministerija. Mat Aplinkos ministerija miškus vertina tik ekologiniu, bet ne verslo aspektu. „Į parkus, kur medžių negalima kirsti, nesikėsiname. Nesakome, kad mišką reikia kirsti tokiais kiekiais, kaip filme „Sibiro kirpėjas”. Tačiau yra nustatytas prieaugis, kuris gali ir turi būti kertamas, nes to reikia miško ekologijai. Vis dėlto dalis prieaugio lieka, nes jo neleidžia judinti valstybinės institucijos”, – sako Beinortas.
Jam pritaria Algis Gaižutis, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas. Pasak Gaižučio, metinis medienos prieaugis Lietuvoje siekia 13,1 mln. kubinių metrų. Tačiau jo iškertama tik 58 procentai.
„Modernizuodami gamybą medienos pramonės atstovai nori aiškių garantijų dėl stabilaus apsirūpinimo medienos žaliava. Turėdama tokią galimybę pramonė galės investuoti į modernesnes technologijas, sukurti didesnės pridėtinės vertės produktus, leisiančius konkuruoti su kitų valstybių gamintojais. Tik moderni ir konkurencinga pramonė gali mokėti gerą kainą už naudojamą žaliavinę medieną, nes geba gaminti paklausią produkciją ir ją parduoti geromis kainomis. Būtent tokią medžio pramonę mes, miškų savininkai, norėtume turėti Lietuvoje”, – sako Gaižutis.
Beinorto teigimu dabar Lietuvos medienos pramonė aukštos pridėtinės vertės produktų negamina, nes dėl perpardavėjų ir žaliavos pirkėjų iš užsienio bei Aplinkos ministerijos ribojimų kirsti miškus stinga medienos. Iš Lietuvos per metus išvežama apie milijonas kubinių metrų medienos. Anot Paulausko, jei šis kiekis liktų, medžių pakaktų ir plokščių gamintojams, ir kūrenti.
Saugo medžius
Aplinkos ministro patarėjas Aidas Pivoriūnas sako, kad reglamentuoti prekybos mediena negalima, nes Lietuva priklauso ES, kur prekyba vyksta laisvai.
„Beveik visos apvalios medienos pirkėjos yra didžiųjų Skandinavijos miškų ūkių antrinės įmonės. Įmonių iš Lenkijos ar Estijos, kurios dalyvautų aukcionuose ir siūlytų didesnes kainas nei Lietuvos gamintojai, nėra. Gal Lietuvos medžio pramonininkai nori iš apvaliosios medienos rinkos eliminuoti tas įmones, kurios išveža medieną perdirbti į pagrindines įmones”, – svarsto Pivoriūnas.
Jo teigimu, Lietuvoje nestinga įmonių, naudojančių importuotą medienos žaliavą. Pasak Pivoriūno, tai viena išeičių, kuria galima pasinaudoti, jei netenkina Lietuvos medienos kainos ir pardavimo būdai.
„Į Lietuvą medienos importuojama nepakankamai. Siekdami išsaugoti mišką norėtume, kad medžio įmonės importuotų daugiau žaliavos. Be to, gal esama dar neištirtų rinkų, kur žaliavos būtų galima gauti už mažesnę kainą”, – sako pašnekovas.