Nei Dalia Budrevičienė, tapusi praėjusių metų viena ryškiausių herojų už tai, kad viešai paklausė Viktoro Uspaskicho, ar nebūtų galima gauti viso atlyginimo oficialiai, nei jos gynėjai savęs nesureikšmino. Tiesiog visi kartu kovojome už konkretaus žmogaus teises.
Pirmieji, atkreipę dėmesį į vokelių reiškinį, buvo ne valdžios pareigūnai, ne politikai, o žurnalistai ir pilietinės organizacijos. Sulaukiau svečių iš užsienio žiniasklaidos, kurie sakė: norime visai Europai parodyti, kad Lietuvoje jau atsirado darbuotojų, kurie yra tikri piliečiai ir nebijo pasakyti tiesos apie vokelius. Tai – Lietuvo pažangos rodiklis. Demokratinėse valstybėse žmonės žino, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis. Darbdavys pats turi suprasti, kad mokėdamas uždarbį vokeliuose jis apvagia darbuotojo ateitį.
Tačiau neseniai viename laikraštyje buvo išspausdinta tokia Laisvosios rinkos atstovo pozicija: „Vokelių vajus demoralizuoja iš principo priimtiną ir vertinamą bendradarbiavimo formą – bendrą darbą. Ekonomine prasme vokelių galimybė yra realaus nedarbo prevencija.” Ar tai reiškia, kad kuo daugiau vokelių, tuo daugiau laisvų darbo vietų? Iš tiesų atleidus Budrevičienę atsirado laisva darbo vieta. Nemanau, kad norėtai tai pasakyti.
Ką iš tikrųjų reiškia darbo užmokesčio mokėjimas neoficialiai, vokeliuose? Tarkime, maždaug pusė vidutinio uždarbio – 800 litų – mokama neoficialiai, vokeliuose. Jei įmonėje dirba 1000 darbuotojų, per mėnesį į vokelius sudedama 800 000 litų, o per metus – apie 9 mln. litų juodųjų pinigų. Tai tik viena įmonė. Sakoma, kad apie trečdalis Lietuvos įmonių moka uždarbį vokeliuose. O tai jau milijardai.
Atsiskaitant vokeliais tenka atlikti daug kitų nusikalstamų veiksmų: kontrabanda gabenti prekes, milijoninėmis sumomis klastoti finansinės apskaitos dokumentus, dideliais mastais slėpti mokesčius, persekioti tuos, kurie gauna įrodymų apie šias nusikalstamas operacijas, papirkinėti pareigūnus, kad šie nematytų nusikaltimų, mokėti duoklę reketininkams, kurie žino apie tuos, kurie turi daug juodųjų pinigų… Štai kiek daug naujų „darbo vietų”.
Nesąžiningi valdžios pareigūnai įpranta prie kyšių, kurie, kaip ir uždarbis vokeliuose, duodami iš juodųjų pinigų. Nešvarūs pinigai spaudžia rinką, joje nelieka sąlygų laisvai ir sąžiningai konkuruoti. Joje laisvas tik tas, kas turi daugiau juodųjų pinigų, jais papirkinėja valdžią, laimi viešųjų pirkimų konkursus, geresnes verslo sąlygas. Štai kodėl Lietuvoje taip sunku pradėti ir plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą – jis negali nugalėti juodųjų pinigų masės, palankiai nuteikiančios įtakingus valdžios pareigūnus tik tam tikrų verslo subjektų atžvilgiu.
Normaliems mokesčių mokėtojams tai nepatinka, nes jie turi padengti valstybei tas sumas, kurias vagia iš biudžeto juodojo verslo bendrovės. Juk kažkam reikia išlaikyti mokslo, meno, mokymo, gydymo įstaigas, kelius, parkus ir stadionus. Ko gero, ir vokelių šalininkai naudojasi tomis vertybėmis.
Man, kaip teisininkui, padedančiam įmonių savininkams, tai nepatinka ir dėl to, kad įmonės administracija, disponuodama juodaisiais pinigais, jų dažnai nerodo akcininkams: slepia, išveža į laisvas nuo mokesčių įmones. Dėl to dalis pinigų nepasiekia tų, kam priklauso, – savininkams, akcininkams, neinvestuojami į įmonę ir į Lietuvos ekonomiką. Dar nepamirštas bendrovės „Jangila” atvejis parodė, kad per trumpą laiką iš Lietuvos gali būti išvežti šimtai milijonų litų. Už juos kuriamos darbo vietos ne Lietuvoje.
Taigi vokeliai – ne išeitis, o signalas apie pavojų šalies verslui, sąžiningos konkurencijos laisvei ir žmogaus teisėms.