Kūrybos labirintai, pulsuojanti gyvybė, virsmo kitu stebuklas – neišvardysi viso to, ką apie savo pasaulį – teatrą – yra pasakę aktoriai. „Repeticijos man atstoja miegą”, – šypsosi dar vieną palyginimą radusi jauna aktorė Eglė Kazickaitė.
Jeigu jums teko lankytis Žvejų rūmuose įsikūrusio jaunimo teatro „Be durų” vaidinimuose, tikriausiai matėte Eglę, „Ąžuolyno” gimnazijos moksleivę, vaidinant tokiuose spektakliuose kaip „Ronja – plėšiko duktė”, „Žvangutis”, „Karalaitės nori žaisti”, „Atsikrausto kiaulė”, „Varna retai atskrenda viena”, „Panama labai graži”.
Dvejus metus statyta Č. Aitmatovo apysakos inscenizacija „Margas šuo, bėgantis palei jūrą” Eglei ir visai teatro trupei kol kas yra sėkmingiausias spektaklis. Praėjusį gruodį vykusiame Lietuvos teatro mėgėjų festivalio „Atspindžiai” respublikiniame finale jis pelnė aukščiausią įvertinimą.
Egle, kada tu pradėjai domėtis teatru?
Na, vaidinti pradėjau jau labai seniai, kai dar nežinojau, kas tas teatras, – juokiasi. – Dar darželyje, būdama kokių penkerių, pradėjau statyti spektaklius. Tik kiti vaikai nesuprasdavo, ko aš iš jų noriu. Vėliau pastebėjau, kad darželyje nebeturiu draugų, nes visus vis versdavau vaidinti savo spektakliuose.
Dabar jau nebeverti kitų vaidinti, o pati vaidini jaunimo teatre. Kaip į jį atėjai?
Iš pradžių nuėjau į kitą jaunimo teatrą, tačiau iš ten buvau išprašyta, nes buvo mokslų metų pabaiga. Tuomet mama surado man teatrą „Be durų”, kuris tuomet dar vadinosi „Vaje”. Čia buvau draugiškai sutikta. Teatre vaidinu jau ketverius metus. Mes visus ateinančiuosius mielai priimame, o išeinančius – šiltai išlydime. Ne veltui „Be durų”.
Kokia jūsų kompanija?
Kolektyvas man labai patinka. Tačiau turim problemą – mums trūksta vaikinų. Turim tik tris vyrukus, tad mums, merginoms, būna liūdna, nes niekas mūsų „nepakibina”, – juokiasi. – Visus norinčiuosius vaidinti norėčiau paraginti pagaliau ryžtis ateiti į mūsų teatrą. Mūsų vadovė Angelė Juškevičienė visą laiką stengiasi suteikti mums dar daugiau, nei suteikia kūrybinis mūsų darbas, formuoja mus ne tik kaip aktorius, bet ir kaip žmones.
Kuris iš tavo vaidmenų tau labiausiai įsiminė?
Pirmasis ir labiausiai man įstrigęs vaidmuo – Ronja spektaklyje „Ronja – plėšiko duktė”, kuris pastatytas pagal to paties pavadinimo A. Lindgren apsakymą. Kai ją vaidinau, ir realybėje pradėjau elgtis kaip Ronja, net keiksmažodžius tokius pat vartojau, – juokiasi. – Po šio vaidmens ypač pamilau gamtą. Dabar norėčiau gyventi kur nors, kur būtų daug medžių, žalumos, o miestas visiškai nebetraukia.
Teatras apskritai man yra svarbus. Pirmiausia pamačiau visą teatro mechanizmą, kas vyksta užkulisiuose, kaip yra statomi spektakliai, – žodžiu, viską, ko žiūrovai nemato. Išmokau aktorystės dalykų, garsiai ir aiškiai kalbėti, tapau labiau plastiška.
Tikriausiai jis atima daug tavo laiko?
Neatima, aš pati jam atiduodu savo laiką, – pabrėžia. – Teatro repeticijos atstoja man miegą, todėl, kad man ten dirbti labai malonu. Iš mokyklos einu į teatrą ir grįžtu pailsėjusi.
Kol laikinai nerepetavome, jaučiausi keistai, išsibalansavo visas mano laikas. Vis ieškojau progų nueiti į teatrą, nunešti ką vadovei ir pan.
Netrukus baigsi mokyklą. Ką, jei dėl studijų teks palikti „Be durų”?
Man tikrai baisu. Gaila būtų išsiskirti su teatru. Galvoju net studijuoti Klaipėdoje – kad tik netektų jo palikti.