Lietuvos provincija nesugeba pasinaudoti esamomis paramos galimybėmis
Nors šalies regioninių skirtumų mažinimas jau seniai laikomas prioritetine šalies socialinės ir ekonominės politikos sritimi, ekspertai pripažįsta, kad ligšiolinės pastangos nuveikti ką nors reikšmingo nedavė apčiuopiamų rezultatų. Faktai liudija, jog sąlyginai sparčiai auga verslas ir pragyvenimo lygis kyla tik didžiausiuose miestuose.
Ar reikėtų sukti galvą dėl akis badančių regionų išsivystymo skirtumų ir kištis į natūralius procesus? Atsakymų į šūsnį panašių klausimų ieškojo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) nariai.
Skirtingi požiūriai
Nagrinėjamą problemą pristatęs LPK Regionų verslo plėtros komiteto pirmininkas Alvydas Stulpinas atkreipė dėmesį, kad įvairūs mokslininkai skirtingai apibrėžia regioninę politiką: vieni ją apibūdina kaip visumą priemonių, kiti – kaip planavimo procesą, treti – kaip valstybės vykdomą veiklą, ketvirti – kaip veiklos sferą.
„Regioninės politikos apibrėžimų įvairovė rodo šios temos aktualumą ir svarbumą šiandienos ekonominiame šalies ūkio vystymesi. Regioninė politika egzistuoja tik tuomet, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Šaliai išgyvenant ekonominio nuosmukio laikotarpį, pirmenybė teikiama regioninei politikai, orientuotai į ekonominę plėtrą, t.y. ekonomikos augimui, o pasiekus tam tikrą ekonomikos augimo lygį, vis daugiau dėmesio skiriama išsivystymo skirtumams tarp šalies regionų mažinti”, – dėstė A.Stulpinas.
Jo teigimu, regioninės politikos tikslai grupuojami pagal du kriterijus: regiono tolygumą ir išskirtinumą. Daugumos šalių regioninės politikos tikslai pasikeitė – ji jau skirta nebe tarpregioniniams skirtumams išlyginti, bet geriausių regiono vystymo būdų paieškai. Pagrindinė regionų plėtros strategija yra įkurti institucijas, keisti finansinę infrastruktūrą ir įgyvendinti regioninę politiką, kuri užtikrintų ilgalaikę subalansuotą plėtrą.
Vyriausybės 2003-iųjų balandį priimtame nutarime nustatyta, kad probleminėmis teritorijomis gali būti vadinami ir tikėtis paramos, jei atitinka tokius kriterijus – pardavimai, tiesioginės užsienio ir materialinės investicijos vienam gyventojui yra mažesnės už šalies vidurkį, jei nedarbo lygis yra 25 procentais aukštesnis už šalies vidurkį. Taip pat remtinu laikomas regionas, kurio ekonominio aktyvumo rodiklis – ekonomiškai aktyvių gyventojų ir visų 15-64 metų teritorijos gyventojų skaičiaus santykis yra mažesnis už šalies vidurkį, o migracija – didesnė už šalies vidurkį.
Kalbos ir darbai skiriasi
Didžioji dalis minėtų problemų turėtų būti sprendžiama panaudojant ES paramą, tačiau pasak LPK komiteto pirmininko, absoliuti dauguma regionuose veiklą vykdančių įmonių susiduria su situacija, kai valstybės institucijos praktikoje nepalankiai žiūri į regioninių nedidelių įmonių teikiamas paraiškas. Dažnai net didžiuosiuose miestuose parengtose verslo įmonių ar viešųjų ūkio subjektų paraiškose pasitaiko klaidų, jos užpildomos neteisingai ar nevisiškai. Šių netikslumų priežastis – nepakankama pareiškėjų iš silpniau išsivysčiusių regionų kompetencija, taip pat nepakankamas valstybinių organizacijų ir institucijų dėmesys jų problemoms spręsti.
Neretai atrenkant didžiuosiuose miestuose įsikūrusių stambių ūkio subjektų paraiškas kaip tinkamas finansuoti nereikia priimti jokių papildomų sprendimų, tuo tarpu vykdant regioninę politiką valstybės institucijai būtina priimti
sprendimą dėl tam tikrų nuolaidų (nedidelė rinka, mažiau darbo vietų, mažesnė generuojama pridėtinė vertė), t.y. pagalbos teikimo – tokiu atveju pasirenkama paraiškos atmetimo alternatyva, net visiškai nepaisant to, kad paraiškos patvirtintos kaip tinkamos finansuoti, ir tokių paraiškų finansavimo atveju valstybė žymiai labiau prisidėtų prie deklaruojamo regionų skirtumų mažinimo politikos vykdymo.
LPK Regionų verslo plėtros komiteto narė Laura Eidukevičienė konstatavo, jog šiuo metu nėra rengiama nė viena regioninės plėtros programa 2007-2013 metų laikotarpiui.
„Šiuo metu deklaruojama, kad Lietuvos 2007 – 2013 metų ES
struktūrinės paramos panaudojimo strategija remiasi ir nuosekliai pratęsia dar 2004 – 2006 metų Bendrajame programavimo dokumente (BPD) jau suformuluotą strateginę viziją. Atlikus minėto laikotarpio BPD įgyvendinimo sistemos vertinimą, nustatyta, kad prioritetai
struktūruoti, tačiau priemonių tarpusavio suderinamumo ir koordinavimo atskiruose prioritetuose iš esmės nebuvo. Viso to rezultatas – net ir parengtos probleminių regionų paraiškos dažniausiai likdavo didžiųjų ir stipriųjų regionų ar miestų užnugaryje”, – pastebėjo L.Eidukevičienė.
Jos teigimu, daugiau nei pusė paramos lėšų iš 815 mln. litų, praėjusio finansinio laikotarpio metu skirtų regionų problemoms spręsti, nukeliavo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskritims. Toms sritims, kurių vystymasis buvo vadinamas „remtinu”, teko tik trupiniai.
„Iš Telšių, Utenos, Tauragės, Marijampolės, Alytaus apskričių kartu pateikta mažiau nei trečdalis (apie 26 proc.) visų paraiškų, nemaža dalis kurių neatlaikė stipresniųjų apskričių konkurencijos. Mažiausiai atrinktų projektų – po 6 proc. – bus įgyvendinama Telšių ir Utenos apskrityse. Teoriškai Šiauliai ir Panevėžys gauna sąlyginai nemažai lėšų, įvertinus tai, kad beveik visi pinigai skirti sporto arenų statyboms, realiai jie taip pat yra smarkiai skriaudžiami”, – konstatavo L.Eidukevičienė.
Atsakymų mažiau nei klausimų
LPK komiteto narė atkreipė dėmesį, kad sąlyginai stiprių regionų ir miestų atstovai, siekdami ES
struktūrinės paramos, paraiškų rengimui ir konsultantų samdymui skiria iki 10 kartų didesnes lėšas. Tuo tarpu mažieji pareiškėjai, toms pačioms reikmėms skiriantys vieną ar du tūkstančius litų, paprastai gauna abejotinos kokybės šabloną ir jame viso labo įrašo savo duomenis.
„Akivaizdu, kad tokiu atveju kaimiečiams konkuruoti su miestiečiais būna labai sudėtinga vien dėl techninių problemų ir klaidų gausos. Jei padėtis nesikeis, jei parama nebus skiriama pagal atskiras programas, Vilnius ir ateityje gaus daugiau nei ketvirtadalį ES paramos, o probleminiai regionai gyvens kaip gyvenę. Padėtį pakeisti gali tik aiškus prioritetų nustatymas. Reikėtų, kad būtų vertikaliai finansuojama bent po vieną integruotą regioninę programą menkai besivystančiose apskrityse. Taip būtų galima panaudoti visas būsimos struktūrinių fondų finansavimo programos priemones integraliam projektui įgyvendinti, kas iš tiesų galėtų turėti poveikį realiai teritorijos plėtrai”, – sakė L.Eidukevičienė.
LPK ekspertai mano, kad, atsižvelgiant į Lietuvos bendrojo plano pasiūlymus dėl regioninių centrų formavimo vizijos ilgalaikės perspektyvos ir įvertinus jų dabartinį potencialą bei įtaką atsilikusių 4 apskričių gyvenimo lygiui, reikėtų Integruotas regionų skatinimo nacionalines programas realizuoti skatinant plėtrą laikotarpiu iki 2013 metų keturiems regioniniams centrams. Manoma, kad racionaliausia Alytui, Marijampolei, Tauragei ir Telšiams paramą teikti remiantis Ignalinos AE regiono specialiosios programos priemonių plane pritaikytu modeliu.
Dar vienas siūlymų – užtikrinti, kad lėšas tikrai gautų probleminės ar prioritetiškai vystytinos teritorijos. Be to – sumažinti regionų teikiamų paraiškų skaičių, o drauge patiriamus kaštus ir nuostolius.