Brazilas Paulas Koeljas (Paul Coelho, g. 1947) – vienas populiariausių šiuolaikinių pasaulio rašytojų ir daugelyje užsienio kraštų, ir Lietuvoje, o jo „Alchemikas” vis dažniau pavadinamas moderniąja klasika. Neabejoju, kad skaitytojų dėmesį patrauks ir naujausias, originalo kalba šiemet pasirodęs jo romanas „Zahiras”, kurį jau galime skaityti ir lietuviškai (išleido „Vaga”, iš portugalų kalbos vertė Laura Tupe ir Mafalda Tupe).
„Zahiras” – tarytum išpažintis. Pagrindinis romano herojus – populiarus rašytojas, išeivis iš atsilikusios šalies, kuri netgi neturi savos literatūrinės tradicijos, buvęs hipis ir narkomanas, o šiuo metu respektabilus Prancūzijos gyventojas, turtingas ir garsus – taip smarkiai panėši į patį P.Koelją, kad skaitytojui sunku atsiriboti nuo minties, jog rašytojas pasakoja apie išgalvotą personažą, o ne apie save patį.
Romanas prasideda kaip tikras detektyvas. Mįslingomis aplinkybėmis dingsta pagrindinio herojaus žmona Estera – korespondentė, neseniai grįžusi iš Irako, kur tebevyksta karas. Jos vyras, policija ir visuomenė spėlioja, kas gi nutiko. Jauną moterį pagrobė? Paėmė įkaite? Ar ji paprasčiausiai pabėgo su meilužiu – pasak gandų, pastaruoju metu ją dažnai matydavę su kažkokiu niekam nepažįstamu azijietiškos išvaizdos vyriškiu. Galų gale paaiškėja, kad su Esteros dingimu nesusiję nei banditai, nei islamo ekstremistai, nei sutuoktinės neištikimybė. Siekdamas sužinoti, perprasti priežastis, kodėl po dešimties metų jeigu ne laimingo, tai bent jau ganėtinai pasiturimo gyvenimo moteris, paslapčia palikusi ir aistringai mylimą žmogų, ir gimtąja tapusią Europą, ir savo įprastą gyvenimo būdą, ryžosi iškeliauti į pasaulio kraštą, laukines Kazachstano stepes, herojus nueina ilgą bei sunkų kančių, apmąstymų ir dvasinių vertybių perkainojimo kelią. Tiktai sutikęs tąjį, kurį laikė savo laimingu varžovu, persmelktas vidinės laisvės filosofijos ir sukūręs genialią knygą, jis pagaliau supranta, kad Estera jį paliko vien todėl, kad pernelyg stipriai mylėjo.
Rašydamas šį romaną, P.Koeljas sėmėsi įkvėpimo iš islamo tradicijos ir Ch.L.Borcheso novelės „Alepas”. Manoma, kad Zahiro sąvoka atsirado XVIII amžiuje. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis, visada pastebimas”. „Kažkas”, kas prisiartinęs pamažu užvaldo mūsų mintis ir nebeleidžia galvoti apie nieką kita. Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.