Leidiniai, pristatantys antrąjį šalies miestą, siūlo susipažinti su tuščiomis gatvėmis ir namų fasadais
„…Užsukite į Kauną, nes čia sklando tikroji lietuviškumo dvasia”, – teigiama ką tik pasirodžiusio dar vieno leidinio apie Kauną pratarmėje.
Tačiau pasklaidžius viešosios įstaigos „Terra Pubica” išleistos knygos „Kaunas” puslapius apima baugus jausmas, jog mieste, kuriame sklando tikroji lietuviškumo dvasia, negyvena žmonės.
Kauniečių siluetai akių nevargina
Net jei „Terra Pubica” leidinio mieste žmonių ir esama, panašu, kad Kauno gyventojai pasirodo nebent išskirtine proga – po sėkmingų „Žalgirio” rungtynių arba Pažaislio muzikos festivalio koncerte.
Paprastomis dienomis, imi įtarti versdamas „Kauno” lapus su miestą pristatančiomis fotografijomis, vargu ar pavyks susipažinti su paslaptingaisiais kauniečiais. Pavienės jų figūrėlės retai įžiūrimos šalia didingų fasadų.
Fotografijose apstu bokštų, stogų, fontanų, paminklų, tačiau neapleidžia jausmas, jog leidinio viršelį puošiantis užrašas „welcome to” greičiau skirtas architektams nei paprastiems turistams.
O juk kaip tik jiems, reikia manyti, skirtas leidinys apie „Lietuvos krepšinio sostinę, modernų augantį miestą”, kaip kad rašoma knygos įžanginiame žodyje. Tačiau kur Kauno gyvybės, veržlumo, augimo tempo ir krepšinio sostinės aistrų atspindžiai „Terra Pubicos” leidinyje?
Ką veikia paslaptingieji gyventojai?
Pažaislio barokas, miesto vaizdas „iš paukščio skrydžio”, Senamiesčio pastatų fragmentai, Rumšiškių malūnas, M.K.Čiurlionio paveikslo reprodukcija, tuščias naktinis tiltas ir tokia pat tuščia gatvė – dauguma „Terra Pubicos” „Kauno” nuotraukų išsiverčia be aliuzijų į antrojo Lietuvos miesto gyvybę.
Pasklaidžius kitą, kiek seniau išleistą leidinį apie Kauną, akivaizdu, jog tai – chroniška liga, kurios diagnozė turėtų būti mizantropija arba žmonių baimė. Prieš 7 metus, o vėliau pakartotinai, išleistai R.Paknio leidyklos knygai kultiniu pavadinimu „Kaunas” ši liga irgi nesvetima.
M.K.Čiurlionio reprodukcijos ir paminklas Vytautui Didžiajam. Bažnyčių ir Senamiesčio stogai. Žmonių galima sutikti nebent kadre iš Laisvės Alėjos. Čia kauniečiai įamžinti skubantys į darbą ar į namus.
O ką jie veikia, kai niekur neskuba – tie paslaptingieji Kauno ir 1998-aisiais bei 2005-aisiais išleistų leidinių „Kaunas” gyventojai? Ar jie nesilinksmina klubuose, nešėlsta miesto šventėse? Ar nešurmuliuoja mugėse ir nekepa rekordinių kiaušinienių?
Ar nenugula Kauno pilies, tokios vienišos abiejų „Kaunų” iliustracijose, per operetės festivalį ar tradicinį Valstybės dienai skirtą vaidinimą? Šie klausimai, regis, be atsakymų.
Pažaislis – be žmonių
Pasklaidžius dar vieno naujo leidinio – „Pažaislis. Menas ir istorija” puslapius, sunku surasti atsakymą, ar kauniečiai lanko Pažaislio vienuolyno ansamblį. Sprendžiant iš E.Karpavičiaus leidyklos išleistos knygos iliustracijų, veikiausiai ne.
Žmonių šioje knygoje itin nedaug. Jiems atstovauja tik seserys kazimierietės, sustatytos ant Pažaislio vienuolyno bažnyčios laiptų kaip darnus moterų choras. Kauniečiai savo siluetais ir veidais neužgožia barokinės architektūros rimties ir didybės.
Ko gero, tik leidyklos IN VIA „Kaunas”, išleistas 2000-aisiais, griauna keistą tradiciją kviesti turistus į miestą be žmonių. Atsivertęs šį leidinį įsitikini, kad Kaune – o džiaugsme – vis dėlto gyvena, dirba, linksminasi, bastosi gatvėmis, žaidžia, tingiai sėdi prie fontano maži ir dideli miesto gyventojai. Smagus atradimas.
Jūratė Kuzmickaitė