Aštuoneri metai už draugų gyvybę

Vakar paskelbtas nuosprendis keturių nepilnamečių žūties per vieną skaudžiausių pastarųjų metų pakaunės avariją byloje

Vakarykščio Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio Dovilės Adamonytės, Evaldo Matusevičiaus, Deivido Pupeikio bei Aurikos Ramonaitės, tragiškai žuvusių teturint vos 16-17 metų, artimieji laukė beveik dvejus metus. Šių buvusių Jonučių vidurinės mokyklos bei Kauno „Varpo“ gimnazijos moksleivių gyvenimai sudužo per skaudžiausią savo pasekmėmis 2005-ųjų pakaunės avariją, įvykusią pagrindinėje Garliavos sankryžoje.

Vakar šios tragedijos kaltininku pripažintas vienintelis gyvas likęs jos dalyvis – belaukiant nuosprendžio 20-mečiu tapęs Darius Morkūnas. Jis nuteistas aštuoneriems metams nelaisvės ir suimtas teismo salėje.

Griežtas verdiktas

Ir tą lemtingą 2005-ųjų vasario 26-osios naktį, kai D.Morkūno vairuojamas automobilis susidūrė su vilkiku, jis buvo šioje pramogaujančio jaunimo kompanijoje vyriausias – vienintelis pilnametis.

Nors per tuos dvejus metus, kol ši byla buvo rengiama teismui bei nagrinėjama jame su pertraukomis, jis taip ir neatgavo atminties, teismui pakako įkalčių D.Morkūną nuteisti. Bylą nagrinėjusi teisėja Neringa Venckienė pripažino jį kaltu padarius grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, sukėlusius 4 žmonių žūtį. D.Morkūnui skirta labai griežta pagal šiandieninę teismų praktiką 8-erių metų laisvės atėmimo bausmė ir ne pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, į kurią paprastai patenka pirmą kartą nuteisti realią laisvės atėmimo bausmę gavę avarijų kaltininkai, bet pataisos namuose, kurių režimas nenumato tokių išimčių kaip atliekantiems bausmę atvirojoje kolonijoje.

Be to, D.Morkūnui uždrausta artimiausius trejus metus vairuoti automobilį, ko kai kurie žuvusiųjų artimieji prašė jau seniai, matydami kaip jis, daugumai dar neatsitokėjus po tragedijos, jau lakstė Garliavos gatvėmis tiek savo automobiliu, tiek kažkieno motociklu kartais net nesislėpdamas su alaus buteliu rankoje. Skirdama bausmę, teisėja teigė atsižvelgusi ne tik į kaltinamojo padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, skaudžius to padarinius, bet ir teisiamojo asmenybę – jis ne tik neatsiprašė žuvusių draugų artimųjų, neatlygino jiems nė lito laidotuvių bei kitų su tragedijos pasekmėmis susijusių išlaidų, bet ir toliau pažeidinėjo Kelių eismo taisykles. Už tai tų pačių 2005-ųjų vasarą D.Morkūnas baustas net 3 kartus. Pirmą kartą – dar nepraėjus nė 3 mėnesiams po tragedijos.

Teisinės pamokos žuvusiųjų tėvams

Teismas priteisė D.Morkūnui atlyginti ir 2 žuvusiųjų artimųjų pateiktus civilinius ieškinius dėl jiems padarytos turtinės žalos (Garliavos seniūnijai, kuriai šios avarijos padarinių likvidavimas kainavo beveik 4 tūkst. litų turtinę žalą atlygino draudimas) bei ieškinius dėl padarytos moralinės žalos, vadinamos neturtine. D.Adamonytės, kuri žuvo dar neturėdama 17-os, močiutei priteistas jos prašytas 10 tūkst. litų civilinis ieškinys, E.Matusevičiaus, kuris už savaitės būtų tapęs pilnamečiu, tėvui – 20 tūkst. litų.

Kitų dviejų žuvusiųjų artimieji, belaukiant nuosprendžio, dienraščiui teigė nepareiškę civilinių ieškinių dėl įvairių priežasčių: iš pradžių lyg ir visi taręsi, kad jų teismui neteiks – žuvusieji su D.Morkūnu buvo draugai, visi tą vakarą kartu vartojo alkoholį bei patys įsėdo į jo vairuojamą automobilį, tačiau vėliau pozicijos išsiskyrė. Neatmetama prielaida, kad kai ką galėjo įžeisti D.Morkūno elgesys bandant kaltę suversti vienam iš žuvusiųjų – E.Matusevičiui, kurio tėvo automobilis tąnakt 4 šio ekipažo nariams tapo metaliniu karstu. Kiti teigia sužinoję, kad kai kas persigalvojo dirbdami užsienyje, dėl ko negalėjo greitai ir adekvačiai į tai reaguoti. Beje, E.Matusevičiaus tėvas bei D.Adamonytės mama, kuriai atstovavo Lietuvoje likusi pastarosios motina, kuriems priteisti civiliniai ieškiniai, dėl to, kad tebėra užsienyje, nedalyvavo ir baigiamuosiuose teismo posėdžiuose. Kaip jau rašyta, prieš 9-erius metus panašiomis aplinkybėmis vyro netekusi D.Adamonytės mama (jis žuvo važiuodamas kaimyno vairuojamu mikroautobusu Vokietijon pirkti automobilių) tąkart pastarajam atleido ir nieko iš jo nereikalavo, tačiau šį kartą ji apsisprendė pasielgti kitaip.

Bausmė sukėlė dvejopus jausmus

Kaip paaiškėjo, po baigiamosios advokato kalbos tokio nuosprendžio nesitikėjusi D.Morkūno mama vakar vos valdėsi. Panašiai, kaip ir nuteistasis. Išbėgdama paskui sūnų, policijos su antrankiais išvedamą iš salės, į dienraščio klausimą, ar ketinate nuosprendį apskųsti, ji atsakė ne iš karto – tik teismo koridoriuje kupinu ryžto balsu: „Būtinai!“

Žuvusiųjų artimieji teigė nuosprendžiu patenkinti. Tik jis vėl išdraskė jau pradėjusias gyti žaizdas: „Labiau gaila nuteistojo mamos – gerai suprantame, ką ji šiandien išgyvena. Tačiau jos sūnus po 8-erių metų, o gal dar anksčiau grįš, o mūsų vaikai – jau niekada“. Likimo ironija: bendramoksliai buvo ne tik D.Morkūnas ir žuvusieji, bet ir kai kurių pastarųjų mamos bei nuteistojo mama. Kai teisėja paklausė žuvusiųjų artimųjų nuomonės apie ką tik prokuroro pasiūlytą bausmę D.Morkūnui (kaltinimą palaikęs Kauno rajono apylinkės prokuroras Edvinas Alosevičius prašė jam skirti 8,6 metų laisvės atėmimo bausmę), viena iš jų – A.Ramonaitės, kuri iki žūties buvo kaltinamojo mergina, mama rado savyje jėgų garsiai pareikšti: „Sutinku su siūloma bausme – už tai, ką padarei, reikia atsakyti. Mūsų vaikų jau niekas nebeprikels, tačiau galbūt tai bus pamoka kitiems.“

Melą demaskavo ekspertai

Kaip jau rašėme, paskutinį savo gyvenimo vakarą žuvusieji ir D.Morkūnas leido kartu. Kaip jis pats pasakojo teismui, tą vakarą susitikęs su E.Matusevičiumi prie Garliavos „Iki“. Šis paprašęs D.Morkūno nuvežti E.Matusevičiaus tėvo automobiliu į miestą. Nuvežė. Po to D.Morkūnas atėjo pas E.Matusevičių į namus. Šis vėl paprašė tėvo automobilio. Vėl važiavo Kaunan pasiimti D.Morkūno merginos A.Ramonaitės. Po to E.Matusevičius pasiėmė savąją – D.Adamonytę, nusipirkę vienoje Garliavos parduotuvėje alkoholinių gėrimų ir nuėję visi į svečius į vieną S.Lozoraičio gatvės bendrabutį. Ten, dalyvaujant ir kitiems vietoje rastiems draugams, gerdami degtinę ir alų, visi žiūrėjo ne per seniausiai mokykloje įvykusios šimtadienio šventės vaizdo įrašą. Po vidurnakčio ėmė skirstytis. Lydint iki namų kaimynystėje gyvenusias D.Adamonytę ir A.Ramonaitę, į tą patį E.Matusevičiaus tėvo „VW Passat“ įsėdo ir jų vaikinai – D.Morkūnas su E.Matusevičiumi bei D.Pupeikis, kuris, matyt, taip jau buvo lemta, dar užsimanė tąnakt kokakolos. Vienoje Garliavos vietoje jos negavus, ir važiuota per tragiška lemtimi tapusią Vytauto ir Stadiono bei Marijampolės plento sankryžą – į už jos esančią degalinę, kurios parduotuvė dirbo pernakt.

Teisme D.Morkūnas tvirtino pačios avarijos aplinkybių neatmenantis. Atsigavo tik greitosios pagalbos automobilyje. Tačiau teigė atsimenantis, kad išvažiuojant iš bendrabučio prie „VW Passat“ vairo sėdo E.Matusevičius, jis pats neva įsitaisęs priekinėje keleivio sėdynėje. Priimdama nuosprendį, tokius D.Morkūno parodymus teisėja traktavo kaip bandymą išvengti atsakomybės. Remtasi ne tik liudytojų, bet ir ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje atliktų net 6 ekspertizių rezultatais. Viena iš jų teigė, kad pagal patirtus sužalojimus, tikėtina, kad vairuotojo vietoje sėdėjo D.Morkūnas (jo patirtos traumos būdingos trenkiantis krūtine į vairą, o kojomis – į pedalus), priekinėje keleivio sėdynėje – D.Pupeikis, o E.Matusevičius – su merginomis gale.

Girčiausias nukentėjo mažiausiai

Ekspertizes atlikę specialistai nustatė, kad D.Morkūno vairuojamas „VW Passat“ tąnakt įlėkė į minėtą Garliavos sankryžą ne mažesniu kaip 96 km/val. greičiu, nors joje, kaip ir visoje gyvenvietėje, leistinas tik iki 50-ies km/val. greitis. Kaltinimą palaikęs prokuroras E.Alosevičius, remdamasis vilkiko vairuotojo parodymais, linkęs neatmesti prielaidos, kad leistiną greitį „VW Passat“ vairuotojas tąnakt viršijo daugiau kaip du kartus: antrasis susidūrimo dalyvis teigia, kad lengvasis automobilis, degant draudžiamam šviesoforo signalui, įlėkė į sankryžą apie 150 km/val. greičiu.

Tąnakt D.Morkūno kraujyje aptiktos 0,92 promilės etilo alkoholio. Remiantis žuvusiųjų skrodimo rezultatais, kompanijoje jis buvo pats girčiausias, tačiau patyrė pačius lengviausius sužalojimus. Sunkiausi iš jų buvo galvos smegenų sukrėtimas bei nosies lūžis. Nustatyta, kad E.Matusevičius žuvo lūžus kaukolės pamatui bei plyšus plaučiams, D.Adamonytė – lūžus kaukolės pamatui bei plyšus plaučiams, kepenims ir blužniai, A.Ramonaitė – plyšus vienam iš plaučių ir kepenims. D.Pupeikio, už 10-ies valandų po avarijos atjungto Kauno medicinos universiteto reanimacijoje nuo aparatūros, mirties priežastimi tapo kraujo išsiliejimas po kietaisiais galvos apdangalais. Anot specialistų, patirtos traumos susijusios su ekipažo narių išsidėstymu į avariją patekusiame automobilyje: pagrindiniai smūgiai teko dešiniajam „VW Passat“ šonui bei kairio šono užpakaliniam sparnui, kuriuo nulaužtas kelio atitvaras. Šio kontakto metu automobilis vertėsi. Tiesa, remdamasis minėta ekspertų išvada, D.Morkūną gynęs advokatas iš Marijampolės Vincas Pacevičius bandė teismui įrodyti, kad jo ginamasis, patyręs dešinės pusės sužalojimus, negalėjo sėdėti vairuotojo sėdynėje. Tačiau savo nuosprendyje teisėja tokias advokato prielaidas atmetė motyvuodama tuo, kad dešinės pusės sužalojimus patyrė visi šio ekipažo nariai.

Advokato fiasko

V.Pacevičiaus ginamosios kalbos leitmotyvu buvo teiginys, kad D.Morkūnui pateiktas kaltinimas remiasi tik ekspertų prielaidomis ir E.Matusevičiaus sesers, tvirtinusios, jog matė, kaip išvažiuojant iš bendrabučio D.Morkūnas sėdo prie vairo, galimai subjektyviu liudijimu. Nieko neįrodantys advokatui atrodė ir vieno ugniagesio gelbėtojo, atskubėjusio tąnakt į nelaimės vietą, teisme duoti parodymai, jog kaltinamasis buvo iki juosmens įstrigęs vairuotojo durelių lange, ir ištrauktas iš šių spąstų už pažastų.

„Per drąsu nuteisti žmogų tokiomis aplinkybėmis, kai nėra tiesioginių kaltės įrodymų. Tai, kas atsitiko – labai skaudi nelaimė, kurios jau negalima atitaisyti, tačiau teismo neturėtų užvaldyti emocijos. Prašau mano ginamąjį išteisinti“, – sakydamas baigiamąją kalbą teigė V.Pacevičius.

Prieš baigiamąsias kalbas šios bylos nagrinėjime buvo padaryta 4 mėnesių pertrauka. Tiek laiko laukta Utenos ekspertinio skyriaus, kuriame D.Morkūnui buvo atliekama stacionari psichiatrijos ekspertizė, verdikto. Teismui buvo įteigta, kad iki jo posėdžių kaltinamajam net kelis kartus buvo prireikę specifinės šios srities specialistų pagalbos. Pirmą kartą, kai sužinojęs visą tiesą apie avarijos pasekmes, jis grasino nusižudysiąs. Specialistai nustatė, kad D.Morkūnas jokių lėtinių psichikos sutrikimų neturi, suprato savo veiksmų esmę bei galėjo juos valdyti tiek įvykio metu, tiek dabar.

Suteikus kaltinamajam paskutinį žodį, jis tebesilaikė pasirinktos gynybinės taktikos: „Dėl to įvykio esu nekaltas – prašau mane išteisinti.“ Tiesa, ši frazė jau buvo pasakyta drebančiu balsu. Po nuosprendžio pasirodė ir pirmosios ašaros.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Aštuoneri metai už draugų gyvybę"

  1. jurga

    as nemanau,kad is vienas likes gyvas,ir dar ji reikia kaltinti,devidas pupeikis buvo mano klasiokas,gaila kad jis ir dar keli zuvo,bet nereikia to vaikinuko kaltinti del avarijos,jie patys norejo vaziuoti,nemanau kad per prieverta verte vaziuoti,jis ir taip jaucia savo kalte,tai kam dar ji reikia kaltinti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.