Politinis tyrimas pučiasi nuo vis naujų liudytojų spėlionių. Viena jų, kad manipuliuoti savanoriais ir susidoroti su buvusiu saugumo darbuotoju galėjo nusikalstamas pasaulis.
Buvusio savanorio ir saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus žūties versijų labirinte klaidžiojančią laikinąją Seimo komisiją nauji liudytojai toliau vedžioja prieštaringų prisiminimų koridoriais.
Patackas gynė nuteistuosius
Vakar posėdyje apsilankęs eksparlamentaras Algirdas Patackas, apibūdinęs Abromavičių kaip žmogų, iš pirmo žvilgsnio paliekantį gerą įspūdį, sakė, kad vėlesni gandai kenkė jo autoritetui.
Griežtai paneigęs versiją, jog dėl sprogmens po Abromavičiaus automobiliu gali būti kalti „tikri patriotai savanoriai” – neseniai už neteisėtą ginklų laikymą ir gamybą nuteistas eksparlamentaras konservatorius Algirdas Petrusevičius ir Jonas Zajančauskas – jis buvo linkęs labiau tikėti užvakar liudijusio buvusio Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vieno iš vadų, dabartinio Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vado Arvydo Pociaus versija. Eksparlamentaras irgi buvo girdėjęs, kad Abromavičius rūpinosi naftos eksportu į Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamą, nuo Moldovos atsiskyrusią Padniestrę.
Apie prekybą ginklais
Abromavičiaus pašalinimo iš SKAT priežastimi stipriai suabejojo komisijai liudijęs eksparlamentaras, anksčiau pakaunės maištą tyrusios parlamentinės komisijos vadovas socialdemokratas Nikolajus Medvedevas.
Medvedevas iškėlė versiją, kad po kelių metų su Abromavičiumi galėjo susidoroti nusikalstamas pasaulis, kuriam buvo naudinga kurstyti suirutę kariuomenėje. Jis pabrėžė, kad tarp savanorių irgi buvo kriminalinių polinkių turinčių asmenybių, kurie į miškus bėgo nuo teisėsaugos persekiojimo, nes buvo įsitraukę į prekybą ginklais. „Juras gal vėliau per daug sužinojo apie tą prekybą”, – svarstė Medvedevas.
Ne savanorių darbas
Iš žurnalisto varpinės tuometinius įvykius stebėjęs dabartinis Seimo narys, į komisijos darbą įsitraukęs Henrikas Žukauskas taip pat prisiminė „laukinę” aplinką, tačiau yra įsitikinęs, kad patys savanoriai nesusidorojo su Abromavičiumi, nors tarp jų ir buvo atsiradusi takoskyra.
„Abromavičius iš pradžių buvo tikras savanoris, bet vėliau tapo atstumtuoju. Tačiau jo tikrai niekas nenorėjo žudyti”, – Žukauskas prisiminė, kad net tada, kai stovyklavietėje įpykęs Abromavičius nusistvėrė vieno savanorio netvarkingai paliktą ginklą, vyrai sutramdę jį tiesiog „išmetė iš stovyklos”.
Tačiau politikas mano, kad į kapus buvusį saugumo darbuotoją nuvarė jo sukaupta informacija: „Apie kažką jis žinojo per daug”.
Nusivylimas valdžia
Visi liudytojai sutarė, kad savanoriai į miškus išėjo nusivylę valdžia – 1992 metais į valdžią atėjusiais kairiaisiais – tuometine Lietuvos demokratine darbo partija. Medvedevas įsitikinęs, kad vyrais galėjo būti manipuliuojama, juos skatinant kovoti prieš sugrįžusius komunistus.
Patackas ir Žukauskas mano, kad kantrybės taurę perpildė kairiųjų pasirinkta SKAT reorganizacija – tolygi savanorių pajėgų žlugdymui. Mažas algas gaunantiems ir socialines garantijų pasigendantiems savanoriams paskutinis lašas buvo krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus įsakymas surinkti ginklus. Po šio sprendimo į miškus patraukė dėl politinio sprendimo maištavę kuopos vado Alvydo Pangonio vyrai.
Vakarykščiai liudytojai sutarė, kad savanoriams autoritetas buvo opozicijoje atsidūręs Vytautas Landsbergis ir vienbalsiai negailėjo kritikos tuometiniam ministrui Butkevičiui.