Sostinės Stasio Juškaus galerija pristato retrospektyvinę dailininko Silvestro Džiaukšto tapybos parodą „Potėpių vingiai”. Šie darbai Vilniaus kongresų rūmuose bus rodomi iki kovo mėnesio vidurio.
Autorinė dailininko Džiaukšto paroda surengta po daugiau kaip penkiolikos metų tylos. Lankytojai gali susipažinti su visais menininko kūrybos etapais, nes eksponuojama beveik 40 didelio formato drobių iš ankstyvojo laikotarpio ir vėlesnių kūrybos metų. Didelių matmenų paveikslams rodyti pasirinkti itin erdvūs ir tam pritaikyti Vilniaus kongresų rūmai. Parodos kuratorius Donatas Juškus džiaugiasi, kad atsirado galimybė surengti ekspoziciją šiose erdvėse, nes taip vaizduojamieji menai tarsi suartėja su muzika (Kongresų rūmuose įsikūręs maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras).
Džiaukšto paveikslai stebina ne tik dydžiu, bet ir lietuvių autoriams nebūdingu spalvų sodrumu ir žaismingumu, tirštais potėpiais. Anot tapytojo, keisti violetinės ir raudonos bei žalios ir mėlynos spalvų deriniai – visas spalvinis koloritas – priklausė nuo tuo metu turėtų dažų. Į šią mintį šmaikščiai atsakė parodos kuratorius Juškus. Jis pasitikslino, ar tikrai tada dailininkas turėjo daugiausia žalių dažų? Džiaukšto paveiksluose žalia spalva dominuoja, tačiau, menininko manymu, kiekvienas tapytojas turi mėgstamiausią spalvą, todėl ir jis – ne išimtis.
Daug dėmesio savo kūryboje autorius skiria moterims, vaizduoja jas įvairių žanrų scenose. Dauguma darbų tematiškai suskirstyti į ciklus. Mėgstamiausias dailininko personažas – arklys. Anot Džiaukšto, tai ne tik gražus, protingas, gyvybingas padaras, bet ir, tapytojo akimis, labai dvasingas. Turbūt todėl ir iš diplominio, dar studijų laikų paveikslo žvelgia baltas arklys.
Dailininkas sakė, kad jį labai sužavėjo parodos devizas – „Potėpių vingiai”. „Anksčiau galėjau liniją nubrėžti tiesiai, o dabar kai brėžiu, ji visuomet būna vingiuota. Todėl šis pavadinimas labai tiksliai atspindi mano dabartinę būseną”, – nestokojo geros nuotaikos garbaus amžiaus menininkas.
Visi Džiaukšto darbai vienaip ar kitaip atspindi prabėgusių metų realijas, kai sovietiniu laikotarpiu reikėjo tapyti vienokius dalykus, o mintyse matyti juos kitokius. „Ne viskas mano paveiksluose iki galo pasakyta. Čia nemažai ir paslėptų dalykų. Tikrai nemaniau, jog sulauksiu tokio laiko, kai galėsiu tiesiai pasakyti, kas iš tiesų paveiksluose buvo vaizduojama. Tiesa, kitus savo kūrinių pavadinimus visuomet laikiau mintyse, bet atskleisiu juos tik prieš mirdamas”, – dėstė savo planus Džiaukštas.