Bausti negalima pasigailėti

Buvo toks senas rusų filmukas apie berniuką blogiuką, kuris nemokėjo gramatikos. Tie, kurie jį atsimena, dabar patys augina vaikus. Tokius pat blogiukus, kokie ir mes buvome maži. Jūs nebuvote? Na, jeigu tamstai jau ima atrodyti, jog buvote idealus vaikas, vadinasi, tamsta jau senstate.

Anuomet gimdytojai sakinyje „Bausti negalima pasigailėti” kablelį dažniausiai padėdavo po pirmojo žodžio. Retas kuris tais laikais domėjosi, kaipgi tos bausmės veikia vaiko psichiką. Pasiskaityti nebuvo kur. Šiandien žurnalų ir knygų vaikų auklėjimo tema – nors vežimu vežk. Ir beveik kiekviename iš jų rasite parašyta: „vaikų mušti negalima”.

Labai gaila, bet lietuviai vaikus muša, ir ne tik asocialūs – išsilavinę taip pat. Ne visi, žinoma. Tik tie, kurie mano, jog taip reikia.

Bausti!

Muša, nes išsenka kantrybė. Nes kitaip „nesusikalba”. Muša, „kad užaugtų doras žmogus”. Muša, nes turbūt nežino, kad užaugs gal ir doras, bet nelabai laimingas.

Bet kuris suaugęs žmogus vaikystės bausmes prisimena greičiau nei per dešimt sekundžių, pastebėjo psichologai. Mat jos susijusios su daugybe negatyvių jausmų. Džiaugsmingiems įvykiams atkurti atminčiai prireikia kur kas daugiau laiko.

Ką galvoja vaikas, kuriam sudavė? „Buvau nubaustas už tai, kad netinkamai pasielgiau”? Klystate. Jis galvoja: „Mama yra bloga, todėl mane muša”. O jeigu mama vaiką muša dažnai, ilgainiui jis ima galvoti: „Aš esu blogas, todėl mane muša”. Ši mintis – labai pavojinga. Ji pagadins jūsų vaikui gyvenimą.

Užaugęs jis turės bendravimo sunkumų. Jo santykiai šeimoje veikiausiai bus komplikuoti. Psichologai sako, kad žmones, kurie vaikystėje buvo mušami, galima pažinti netgi iš eisenos ir laikysenos. Jiems būdingas raumenų įtempimas sprando, pečių bei dubens srityse.

Bausti negalima

Kur kas dažniau nei diržu vaikai baudžiami morališkai. Kai be žodžių sakoma: „tu man – nulis, tuščia vieta”. Psichoanalitikai tokią bausmę vadina mirties imitacija.

Ar nubaustas vaikas įsisąmonina bausmės prasmę?

„Pagalvok apie savo elgesį!” – trenkiame durimis savo atžalai prieš nosį ir paliekame ją vieną. O gal geriau atimti iš jo ausinuką? Neišleisti pas draugus? Kad įsisąmonintų, jog blogai elgėsi.

Deja. Vaikų psichologai sako, kad neįsisąmonins.

Nubaustas vaikas išgyvena visus įmanomus neigiamus jausmus: pyktį, gėdą, apmaudą, neteisybės jausmą, kaltę ir bejėgiškumą. Kad nusikratytų viso to siaubo, o ypač jausmo, jog dabar yra tuščia vieta, jis padarys, ką tik liepsite. Jis nusižemins ir prašys atleidimo. „Aš daugiau taip nedarysiu… atsiprašau…” – kartos, kol atlėgsite.

O kai atlėgsite, vaikas bus „atkentėjęs” bausmę. Išpirkęs nuodėmes. Ir darys jas toliau. Todėl, kad bausmė nėra tas būdas, kuriuo vaikui galima įdiegti norimas gyvenimo vertybes.

Pasigailėti

„Aš tau lietuviškai sakau, nesupranti?!”. Sakau kartą, kitą, trečią – nesupranta. Kalba, kuria galima susikalbėti su vaiku, – sunkesnė už lietuvių. Sunkesnė ir už arabų. Tačiau ji egzistuoja, ji turi savo gramatiką, ir jos galima išmokti. Ir tai tikrai ne bausmių kalba.

„Šimtus kartų kalbėjausi su juo ir gražiuoju, ir piktuoju, ir rėkiau, ir antausį rėžiau, ir iš namų neišleidau… Niekas nepadeda. Jis daro savo, lyg norėtų mane paerzinti”, – pasiguodė viena mama.

Akivaizdu, jog bausmių kelias niekur neveda. Tik įvaro mus į kampą. Nuolat grasindami ir bausdami, mes savo vaikus darome neurotikais. Jausdami tėvų agresiją, jie tampa agresyvūs sau. „Na, ir gerai, ir nereikia, ir tegu man būna blogai!..” Tokia „saviagresija” vaiką, ypač paauglį, gali susargdinti rimtomis ligomis – opalige, odos egzema.

Prisiminkime, kur tarybinio filmuko herojus berniukas blogiukas galų gale susiprato padėti tą nelemtą kablelį: „Bausti negalima, pasigailėti”.

Moralas toks: štai kaip svarbu yra mokėti gramatiką. Ir koks lemtingas gali būti vienut vienas kablelis…

Andromeda Milinienė

„Vakarų ekspresas”