Benamiai vis dažniau tampa bendrovių direktoriais.
Taip verslininkai pasislepia už neprasiblaivančių bėdžių nugarų ir lobsta nemokėdami mokesčių.
Pagavo be bilieto
52 metų Antanas Novogredskis jau keletą metų neturi savo namų. Anksčiau jis dirbo fotografu. Fotografuodavo turistus ir iš to neblogai gyveno.
Po skyrybų su žmona palikęs namus vyras išėjo kaip stovi ir tapo benamiu.
Nakčiai jis priglaudžia galvą vienos nakties nakvynės namuose. 8 valandą ryto, kaip ir kiti likimo broliai, jis susirenka kišenėse telpančią mantą ir išeina laimės ieškoti Klaipėdos gatvėse. Jeigu dieną sutinka pažįstamą girtuoklėlį ir drauge išmaukia kokio stipresnio gėrimo, miegoti į nakvynės namus neina, nes girtų čia neįleidžia.
Prieš kelias savaites A.Novogredskis važiavo miesto autobusu ir įkliuvo bilietėlių tikrintojams. Pinigų baudai sumokėti jis neturėjo ir pateko į policiją.
Čia pareigūnai pranešė benamiui netikėtą žinią – jų duomenų bazė rodo, kad A.Novogredskis įtariamas ekonominio nusikaltimo įvykdymu ir jau daugiau kaip mėnesį yra ieškomas.
Nei tą, nei kitą naktį A.Novogredskis nakvynės namuose nenakvojo. Porą parų jis praleido areštinėje, kol iš Vilniaus kriminalinės policijos biuro jo apklausti atvyko tyrėja.
Gresia kalėjimas
Pareigūnė klausinėjo A.Novogredskį apie tai, kaip jam sekėsi vadovauti uždarajai akcinei bendrovei „Žydroji gelmė”, kodėl, būdamas direktorius, jis nemokėjo socialinio draudimo mokesčio už darbuotojus ir save patį, kodėl nuo valstybės nuslėpė kitus mokesčius.
Tyrėja minėjo, kad benamis direktorius padarė valstybei maždaug 60 tūkstančių litų žalą.
A.Novogredskiui tai nesuvokiama suma bei sunkiai suprantami kaltinimai. Tačiau viena benamis suprato – jam gresia keleri metai nelaisvės.
Po apklausos vyras buvo įpareigotas kiekvieną trečiadienį ateiti į policiją.
Nors A.Novogredskis nežino, ką šiandien valgys ir kur miegos, tačiau už grotų sėsti nenori.
Pasirašė už butelį
„Kadaise sutikau vos iš matymo pažįstamą Lionginą. Jis pasiūlė be jokio vargo kiekvieną savaitę gauti kelias dešimtis litų. Sakė, būsi direktoriumi, pasirašinėsi popierius, – pasakojo A.Novogredskis. – Supratau, kad, pasirašydamas dokumentuose, galiu įkliūti, bet netikėjau, kad taip gali atsitikti. Už šią paslaugą per savaitę gaudavau nuo 20 iki 50 litų. Kartais man duodavo butelį.”
Benamis pasakojo kas savaitę susitikdavęs su Lionginu. Šis jam duodavo pasirašyti šūsnį dokumentų. Ant kai kurių iš jų jau būdavo suraitytas panašus į A.Novogredskio parašas. Kitus pasirašydavo jis pats.
A.Novogredskis tvirtino nežinąs, kokią tiksliai veiklą vykdė jo „vadovaujama” bendrovė. „Kažką darė su medžiu, – abejodamas sakė benamis. – Nežinau, net kur jų kontora.”
Tyrėja benamiui prasitarė, kad „Žydroji gelmė” buvo ne vienintelė to paties savininko bendrovė, minėjo, kad per šią bendrovę buvo plaunami pinigai.
Pareigūnė liepė A.Novogredskiui vengti susitikimo su Lionginu.
Graibsto benamius
Uostamiesčio Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pirmojo poskyrio viršininkas Vaclovas Pliuškys sakė, kad asmens dokumentus turintys benamiai dabar yra labai geidžiami nesąžiningų verslininkų.
Benamis paprastai pasirašo visus sandorius taip paslėpdamas tikruosius jų sumanytojus ir žmones, kurie iš tokių sandorių lobsta.
Dažniausiai tas, kuris suranda benamį, turintį tvarkingus asmens dokumentus ir sutinkantį tapti direktoriumi, nėra svarbiausias asmuo machinacijos verpete. Tad jeigu vėliau benamis ir išduos, su kuo bendravo, šis žmogus vargu ar bus kaip nors susijęs su pareigūnų tiriamos bendrovės veikla.
Nors policininkai puikiai supranta, kad benamiai direktoriai ar akcijų paketo valdytojai iš tiesų nėra prisidėję prie machinacijų, vargetoms taip pat tenka stoti prieš teismą.
„Dažniausiai jie būna kaltinami bendrininkavę sukčiaujant. Suaugęs žmogus, nepaisant savo socialinio statuso, turi atsakyti už savo veiksmus, ypač pasirašydamas piniginius reikalus atspindinčius dokumentus”, – sakė V.Pliuškys.
Perima skolas
Jokio turto ir net stogo virš galvos neturintys bedaliai už kelis litus ir puslitrį degtinės pasiryžę perimti įsiskolinusios bendrovės akcijas. Taip verslininkai pabėga nuo skolų.
Tačiau tai ne vienintelis būdas pasinaudoti benamiais.
Benamiai direktoriai dažnai tampa atsakingi už daugybės tarpusavyje susijusių fiktyvių įmonių neteisėtą finansinę veiklą.
Prieš keletą metų būdavo labai populiaru kurti tokias medienos pardavimo bendrovių grandines. Iš ūkininkų bendrovė nupirkdavo nukirstus medžius. Neteisingai formindami dokumentus verslininkai padarydavo „gera” ūkininkui, kuris išvengdavo 15 procentų pelno mokesčio. Įmonė taip pat nesumokėdavo valstybei mokesčių, kurie sudarė 24 procentus nuo bendros sumos.
Pirmoji įmonė parduoda medieną kitai, o ši dar kitai, nors iš tiesų visos jos priklauso tam pačiam verslininkui.
Pasinaudoja anketomis
Pastaruoju metu ypač populiaru tapo panašiai manipuliuoti benamiais, superkant metalo laužą.
Pareigūnams akivaizdu, kad benamis iš Klaipėdos karučiu į Vilnių negali nuboginti 30 tonų metalo laužo.
Prieš keletą metų sukčiai dažnai steigdavo fiktyvias bendroves. Nupirkdavo likviduoti veiklą ketinančią bendrovę, kuri turėjo gerą vardą. Jos naujuoju direktoriumi tapdavo benamis, o darbuotojų būrį sudarydavo teisti ar ant socialumo ribos gyvenantys asmenys.
Neretai fiktyviai tokių bendrovių darbuotojais įforminami apie tai nenutuokiantys žmonės. Jų asmens duomenis sukčiai gauna iš įvairiausių anketų, kurias žmonės noriai pildo parduotuvėse, internetu ar net gatvėse.
Policijos kriminalinių įvykių suvestinėse dažnai atsiranda pranešimų apie tai, kad žmogus netikėtai sužino dirbąs įmonėje, apie kurią nėra net girdėjęs.
Nemažai sukčių sukūrę neegzistuojančias įmones šluote šluodavo įvairiausias brangias prekes, pasinaudodami konsignacijos, kitaip sakant, atidėto mokėjimo pagrindais prekiaujančių prekybos centrų patiklumu. Dabar atidėtas mokėjimas taikomas kur kas atsargiau nei prieš keletą metų, kai panašūs sukčiai gyveno aukso amžių.