Tai yra pirmasis Kailės Minoug interviu madų ir grožio žurnalui po to, kai ji įveikė ligą.
Apie meilę, kuri jai padėjo išlikti gyvai, žvaigždė ir pačios elegantiškiausios pasaulio moters titulu įvertinta gražuolė pasakoja savo draugei Ketei Lettė.
Asmenybės trauka
Žvaigždė, neserganti žvaigždžių liga, – tokia pat retenybė kaip būgnininkas-intelektualas arba tylenis amerikietis. Bet ji iš tikro yra kaip tik tokia retenybė. Jos įrašų tiražai – gerokai per 40 milijonų. Jos dainos prikimba ir nepaleidžia visą dieną. Kaip Meriliną arba Madoną, ją irgi pažįsta visas pasaulis. Bilietai į paskutinį jos koncertą Vemblio stadione buvo parduoti per kelias minutes.
Tačiau, nors Kailė Minoug jau seniai yra visiškai susiformavusi popžvaigždė, ji nėra apaugusi tipiškais šiai žmonių kategorijai prielipais: reabilitacijos klinikomis, nuolatos keičiamais širdies draugais, narkomanų orgijomis, tantrų praktikomis ir t.t.
Ji niekada neužsigeidžia, kad jos grimo kambarį apstatytų orchidėjomis, atneštų vandens iš kalnų ledynų ir organinių produktų. Vienintelis jos prašymas, kad būtų arbatinukas. Tai, kad jai nebūdingi kaprizai, vieniems kritikams patinka, o kitus erzina. Bet ką padarysi – tokia jau ji yra, ta Kailė Minoug.
Mudvi susipažinome 1994-aisiais per vakarienę pas bendrus bičiulius ir nuo to laiko draugaujame – kaip nebūtų keista. Aš visai netinku į tokios nuostabios moters, popdainininkės, drauges. Nieko nenutuokiu apie madą.
Nėra mano bičiulių tarp aukštuomenės įžymybių ir garsenybių. Ir klausos neturiu, ir šoku nepataikydama į muzikos taktą… Matyt, Kailė tik iš gailesčio su manimi susidraugavo ir užbėga per vakarienę pasėdėti prie arbatos puodelio, paplepėti, susikauti žodžių loto arba pažiūrėti naujausią „Iks faktoriaus” serialo filmą.
Mes buvome nesimačiusios kelias savaites, kai 2005-ųjų gegužę baisi naujiena kaip cunamis įsiveržė į mano virtuvę kartu su BBC bangomis: „Kailei Minoug nustatytas krūties vėžys… dainininkė nutraukia gastrolių turą dėl gydymo kurso…”
Kaip kirvapentės smūgis į galvą – šokas, apakimas. Ir nepaleidžia mintis: to negali būti. Negali nieko bloga nutikti mūsų auksinei mergaitei, tokiai linksmai ir gyvenimo džiaugsmu trykštančiai.
Susisiekti su ja buvo neįmanoma: žurnalistai atakavo, bandė prasiskverbti į ligoninę, namus – šeima atsidūrė tikroje apsuptyje.
– Mus apspito iš visų pusių, – vėliau pasakojo Kailė, – ir trys svarbiausi mano gyvenimo vyrai – Olivjė (Martinesas, Kailės draugas, – Red. pastaba), tėtis ir brolis – gynėsi iš visų jėgų, saugojo mane nuo visų ir visko. Jie mane labai palaikė. Mes visi buvome ištikti transo, išsigandę ir nusiminę, bet reikėjo drąsintis ir „išlaikyti veidą” – o kas dar lieka tokiomis aplinkybėmis?
Juoko terapija
Dabar visa tai – jau praeitis. Ir man norisi suprasti, pačiai suvokti – kaip toks išbandymas paveikia žmogų? Po filmavimo, kurį Karlas Lagerfeldas atliko Paryžiuje specialiai žurnalui „Elle”, mudvi su Kaile susitikome vieno madingo viešbučio restorane. Čia – prietema, bet kai įeina Kailė, viskas nušvinta.
Ja, jos šypsena, šypsenomis ir žvilgsniais, nukreiptais į ją. Jos prašo autografų, ir ji dalija juos neišsisukinėdama – maloniai ir žaviai. Tai jos darbas, o ji – lyg pati ne popdievaitė, o ištvermingas švininis kareivėlis.
– Man pareiškė, kad sergu vėžiu ir kad operaciją reikia daryti nedelsiant… Ir štai aš guliu ant ridenamos lovos, mane veža į operacinę. O mano galvoje sukasi „anatomijos teatras”… Tikrai, galvoju, teatras – žiburiai, ryški šviesa, adrenalinas, žmonės su kaukėmis. Ir aš – pagrindinė veikėja… Štai tokia nesąmonė!
Ypatinga dvasios stiprybė, humoro jausmas, ironija – visa tai jai padėjo išgyventi. Aš lankiau Kailę Paryžiaus klinikoje, kai jai taikė chemoterapiją: net ligoninės palatoje, sulysusi iki šešėlio, be jėgų ir be plaukų, ji geraširdiškai iš visų pasišaipydavo.
Beje, ir netekusi plaukų ji buvo gražuolė, panaši į fantastikos ir veiksmo filmo heroję su Sigurne Viver.
– Tai buvo pats niūriausias ir sunkiausias metas, – sako ji dabar. – Bet juodajam humorui geresnės progos nesurastum! Ar patikėsi, aš niekada anksčiau tiek nesijuokiau! Aš su malonumu žiūrėjau juodąsias komedijas, kuriose net iš mirties ir ligų juokiamasi.
„Katrina Teit”, „Surasti Nait” ir „Mažoji Britanija” – neapsakomai juokingi šou serialai, garsėjantys pasibaisėtinu apolitišku nekorektiškumu. Viename iš jų net yra epizodas, kuris vadinasi „Man – vėžys!”.
– Tai mano mėgstamas pokštas, – juokiasi Kailė. – Juokas tapo mano alternatyvine terapija. Kai aš juokdavausi, man būdavo ne taip baisu ir liūdna.
Svarbiausia atrama
Žinoma, kitas galingiausias teigiamas veiksnys buvo jos šeima. Jie visi dievina vienas kitą. Mama Kerolė – buvusi balerina. Ji visada lydi Kailę gastrolių turuose ir faktiškai dirba jos kostiumininke. Tėtis Ronas veda buhalteriją ir užsiima ūkio reikalais. Mylima sesutė Deni irgi visada greta.
Kai Kailė buvo ligoninėje, sesuo atveždavo komiškų serialų, papasakodavo naujausias apkalbas ir versdavo šokti salsą.
Neatskiriama draugė Niki nuolatos lankė Kailę klinikoje, likdavo kartu nakvoti, padėdavo daryti mankštą, tempti silpstančius raumenis. Kita draugė – dizainerė Ketė griežtai prižiūrėjo, kad Kailė nė sekundę neapsileistų ir neprarastų stiliaus pojūčio:
– Jeigu jau tau reikia apsirišti galvą skarele, tegu tai bus „Pucci” skarelė!
Man priklausė perduoti jai elektroninį paštą su visokiais juokingais prierašais ir gana dviprasmiškais komiškais paveikslėliais.
– Aš buvau tokia silpna, kad tiesiog nepajėgiau priimti ir sutikti daug žmonių, – prisimena Kailė. – Jaučiausi lyg papuolusi į negyvenamą salą. Bet kai jėgos leisdavo pasimatyti su draugais, kiek būdavo džiaugsmo ir man, ir mamai (Kerolė gyveno su ja Paryžiuje pusę metų – Red. pastaba)!
Kailė pati yra labai ištikimas ir dėmesingas žmogus. Kokioje mūsų Žemės vietoje ji bebūtų, niekada neužmirš pasveikinti su gimtadieniu, atsiųsti bilietus į koncertą.
Kai jiedvi su seserimi ateina pas mane į svečius, visada padeda susitvarkyti ir suplauti indus, o dažnai ir paruošti stalą.
Kailė kartais netgi būna tokia maloni, kad leidžiasi aplošiama žodžių loto. Ji yra tikra šio žaidimo čempionė ir vienintelis ją iki šiol sugebėjo įveikti rašytojas Salmanas Rušdis.
Net prancūzai priėmė Kailę į savo nepatiklias širdis – tai matyti iš nuoširdžių jų šypsenų kavinėse, parduotuvėse, gatvėje. Mes vis dar sėdime restorane, kai pasirodo Olivjė.
Visos moterys dviejų šimtų metrų spinduliu akimirksniu suklūsta medžiotojų poza ir leidžiasi neva netyčia vaikščioti pro šalį.
Ore darosi tiršta nuo skleidžiamų gundymo signalų. Olivjė – akinamai žavingas. Aksominės akys, nedrąsi šypsena, kerintys skruostikauliai – termobranduolinis patrauklumas, plius protas ir žavesys. Be to, jis jau ne bernužėlis iš reklaminio plakato (nors ir filmuojasi reklamai), bet tikras vyras: petį pakiš atsiremti, vinį įkals, nuskriausti neleis.
Ir tas vyras pasiunčia Kailei tokią šypseną, kad nuo jos tampa ne tik šviesu, o išvis jokios šviesos nebereikia, nei dieną, nei naktį.
Kailė šalia jo tampa žaviai koketiška lyg baigiamojo kurso gimnazistė.
– Jis žino, kaip su manimi elgtis, – prisipažįsta ji, kai Olivjė išeina, ir jos veidas spinduliuoja švelnumu. – Įkalbėjo mane atlikti chemoterapiją Paryžiuje. Čia lengviau pasislėpti nuo pašalinių ir puikios kavinės. Jeigu man galima per dieną išgerti tiktai vieną puodelį kavos, tai turėjo būti bent jau labai gera kava!
Rytą – į procedūrą, penktą valandą paršliauždavau iki namų ir pasakydavau sau: štai dar viena diena praėjo. Ir – ačiū Dievui! Tas, kas šito nepatyrė, negali suprasti, ką reiškia atsidurti ant kapo duobės krašto… Visiškai neįmanoma išreikšti žodžiais…
Ko gero, tolygu išgyventi atominį sprogimą ir paskui atsakinėti į klausimus: „Na, ir kaip visa tai buvo – labai garsiai? O duobė išmušta ar didelė?”
Kada Kailė tai prisimena, ji tarytum nuo visko atitolsta ir pasineria į save.
– Aš parašiau kelias dainas apie tai, – sako ji po pauzės. – Ne tiesmukai, žinoma, bet tie, kas žino mano istoriją, supras. Ir džiaugiuosi, kad pajėgiau tai papasakoti…
„Kailės faktorius”
Aš toliau vaidinu Oprą Vinfri ir klausinėju, kaip pasikeitė jos požiūris į gyvenimą. Anksčiau, iki ligos, Kailė Minoug viską visada susiplanuodavo mėnesiams, jeigu ne metams į priekį, bet kokį savo sprendimą ji apsvarstydavo ir priimdavo iš anksto. Dabar – kitaip.
– Dabar aš nieko neplanuoju. Supratau, kad tai – beprasmiška: žmogus suplanuoja, o Dievas viską sureguliuoja. Jeigu išpuola keletas laisvų dienų, mudu su Olivjė spontaniškai nusprendžiame, kur važiuosime: į kalnus, prie jūros… Juk viskas dar tęsiasi – aš kovoju, sveikstu. Dar reikia daugybės jėgų. Nežinau, kaip būčiau išsikapanojusi, jeigu ne Olivjė. Nenoriu apie jį daug kalbėti – jis labai uždaras ir nemėgsta viešumos, – lėtai kalba Kailė.
– Tik pasakysiu, kad jis – pats kilniausias ir patikimiausias žmogus iš visų, kuriuos teko man sutikti. Kai man nustatė diagnozę, jis nė sekundės neabejojo ir pakeitė visus savo planus, kad galėtų būti su manimi, – tęsia ji pasakojimą truputį patylėjusi. – Sunkiomis dienomis, kai man buvo taip blogai, kad gulėjau vonioje ant koklinių grindų ir raudojau, jis žinojo, kaip priversti mane atsipeikėti. „Gerai, brangioji, – sakė jis. – Nori verkti – verk. Tu turi lygiai penkias minutes. Paskui aš tave aprengsiu ir vilksiu į iškylą ant dviračių – kitų variantų tu neturi”. Širdies gelmėse kiekvienai moteriai reikia ko nors panašaus į tokį vyriškį, argi ne? Mes kartu jau ketverius metus – kiek kartų laikraščiai mus sutuokė! Aš suprantu, kad bulvarinė spauda laukia mūsų vestuvių, bet jeigu mudviem ir taip gera, tai kam dar reikėtų ką nors keisti?
Trumpais plaukais, be kosmetikos, su raudono šilko tunika, ji šimtu taškų pranoktų modelines gražuoles, sėdinčias prie aplinkinių staliukų. Beje, jai nepavydi – ją myli. Bet kokios orientacijos vyrai. Paties įvairiausio amžiaus moterys. Daugybei jų ji išgelbėjo gyvybę: „Kailės faktorius” – toks terminas paplito tarp onkologų, kai tūkstančiai moterų pradėjo registruotis į eilę mamografijai.
– Kai matau statistiką – viena iš septynių moterų, aš suvokiu, kokia turi būti laiminga, kad netaptum toji viena…
Iš tokio septynetuko nepasisekė jai. Bet tai, kaip oriai ir narsiai ji pakėlė tą smūgį, suteikia vilties ir mums. Viltis ir meilė, kuria ji tiesiog spinduliuoja, padėjo jai išgyventi. Ir nuvalkiota frazė „grožis sklinda iš vidaus” įgyja tikrą prasmę.
Sveikstančią Kailę Minoug tiesiog užgriuvo džiugūs įvykiai. Moterų žurnalas „Glamour” neseniai rašė, kad įveikusi vėžį gražuolė australietė popdaininkė atrado naują stilių. Ji pripažinta stilingiausia ir elegantiškiausia tarp pasaulio garsenybių.