„Juodoji archeologija” arba, paprasčiau tariant, kapų plėšikai, egzistavo visada.
Jokie baisūs faraonų prakeiksmų įrašai nesustabdydavo kapavietėse lobių ieškančių plėšikų. Senovės Egiptas – vienas geriausių pavyzdžių.
Vos tik faraonų piramidės buvo pastatytos, jas niokojo šimtus ar tūkstančius kartų.
Auksas, brangenybės, ginklai, vertingi juvelyriniai dirbiniai, statulėlės – tai toli gražu ne visas sąrašas to, kas užkasta įvairiose kapavietėse.
Ir nors archeologija laikoma gana romantiška profesija, šiuolaikiniai kapų plėšikai visai nėra panašūs nei į filmo, nei į žaidimo „Tomb raider” herojus.
Plėšikams užkardų nėra
Maždaug prieš 4000 metų, praėjus vos 500 metų nuo pačios seniausios Egipto piramidės pabaigtuvių, ji buvo apvogta.
Nesulaikė nei plėšikus prakeikiantys užrašai ant sienų, nei painūs labirintai, nei netikėtai po kojomis atsiveriančios šachtos, nei akmenų užtvaros.
Nepadėjo nė viena apsaugos priemonė – jau gilioje senovėje buvo išplėšta daug piramidžių. Tušti liko patys seniausi faraonų kapai Abidose, antra pagal dydį Chefreno (Khafrė) piramidė, Uno kapavietė.
Piramidžių grobikai buvo labai aktyvūs, o pačios piramidės slėpė daugybę paslapčių. Galima tik įtarti, kad, grobiant piramides, žuvo labai daug kapų plėšikų.
Tačiau to skaičiaus mes niekada nesužinosime, nes į piramides buvo kėsinamasi visais laikais.
O juk šiuo metu Egipte yra apie 180 piramidžių. Daugelis jų apleistos ir apgriuvusios, todėl nenuostabu, kad tose kapavietėse ir šiais laikais kas nors ko nors ieško.
Plėšikauja ir valstybės
Tarp naujųjų laikų kapų plėšikų galima sutikti ne tik vagių diletantų ar archeologų mėgėjų. Šio vaidmens nevengė valstybės, monarchai, įžymūs mokslininkai, įtakingi politiniai veikėjai ir tarptautinio masto avantiūristai.
XIX amžiaus pradžioje ant Nilo upės kranto darbavosi archeologinių vertybių vagis italas Belkonis. Jis dirbo Anglijos konsului ir varžėsi su savo gentainiu Drovečiu, kuris taip pat plėšė kapavietes, tačiau prancūzų konsulo liepiamas.
Per penkerius metus Belkonis iš įvairių kapaviečių surinko įspūdingą kolekciją, kurioje buvo visko – ir smulkių papuošalų, ir net 25 m aukščio Kleopatros statula.
Šiam kapų plėšikui nebuvo nieko šventa. Grobdamas jis nerodė jokios pagarbos senovės kultūros paminklams. Pavyzdžiui, faraonų slėnyje norėdamas patekti į piramidės vidų Belkonis panaudojo taraną, kuriuo pramušė užmūrytą įėjimą.
1897 m. pabaigoje Londono, Paryžiaus ir Berlyno antikvariatuose pasirodė neįtikėtino grožio bronziniai reljefai, biustai, žmonių ir gyvūnų figūrėlės.
Keletą šių kūrinių iš karto įsigijo vienas Berlyno muziejus. Žinia pasklido greitai, netrukus dėl šių relikvijų prasidėjo nuožmi kova tarp Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos muziejų.
Nors bronzinių gaminių kaina beprotiškai šoktelėjo, įstabių lietų dirbinių antikvariatuose daugiau niekas nebematė. Vėliau, po metų, paaiškėjo, kad tas paslaptingas bronzines skulptūras iš Afrikos atgabeno Anglijos kareiviai, o „privatizuotos” jos buvo baudžiamosios ekspedicijos metu, kai buvo sudegintas ir sugriautas Didysis Beninas.
Prieš keletą metų Senegale buvo demonstruojami dingę Didžiojo Benino bronziniai dirbiniai. Deja, ekspozicija buvo atvežta iš privačių Europos ir Amerikos muziejų, nes Afrikoje Benino bronzos paprasčiausiai nebėra.
Tokių didžiulių plėšikavimo atvejų, kai juose dalyvaudavo kariuomenė, o įsakymai, be abejo, būdavo duodami aukščiausios valdžios, istorija žino labai daug.
Pavyzdžiui: Nefertitės biustas, paslėptas paprastame akmens luite ir išgabentas vokiečių archeologų; antikinės, apgaule iš Turkijos išvežtos skulptūros (taip pat vokiečių darbas); Ganos nacionalinės relikvijos, kurios įvairiais būdais suktų anglų pastangomis pateko į Londoną ir Paryžių; Birmos varpai; Budos skulptūros ir t.t.
Sąrašą galima tęsti, o beveik kiekvienos relikvijos istorija gali paliudyti, kad tais laikais didžiausi kapų plėšikai buvo ne kokia nors gudragalvių grupelė, o galingiausios pasaulio šalys su savo armija.
Istorija mena tūkstančius karų, kai būdavo vadovaujamasi vieninteliu principu – „grobis – nugalėtojui”. Ne išimtis ir Antrasis pasaulinis karas. Vokiečiai brangenybes, meno kūrinius vežė į vieną pusę, o rusai vėliau – į kitą. Teigiama, kad vien tik iš Prancūzijos į Vokietiją iškeliavo 138 vagonai, prikrauti paveikslų.
Plėšikai atranda miestą
Kapų plėšikai neretai būdavo atkaklesni ir išradingesni už archeologus.
Istorija žino daug atvejų, kai senovinius miestus, po žeme esančius ištisus senovės civilizacijos centrus pirmieji atrasdavo kapų plėšikai.
Tik kapų plėšikų dėka maždaug prieš keturiasdešimt metų Turkijoje buvo rastas, manoma, pats seniausiais neolito eros miestas Čatal Chajukas, kuriam yra 9-10 tūkst. metų. Manoma, kai tai pats seniausias miestas Žemėje.
Šio atradimo istorija labai banali. Archeologai ilgai kasinėjo įvairiose Turkijos vietose, ieškodami pasaulio civilizacijos ištakų. Tačiau Čatal Chajuką jie atrado tik nuėję į Stambulo turgų ir išsiklausinėję prekeivių, parduodančių itin senas statulėles, iš kur jas gavo.
Gavę atsakymą, po dvejų metų archeologai atrado vietą, kur po žeme buvo pats seniausias miestas.
Dešimtmečio ilgio bumas
Anksčiau įvairios antikvarinės relikvijos domindavo tik nedaugelį kolekcionierių, o maždaug prieš 15 metų prasidėjo tikras antikvarinių daiktų rinkimo rojus: beveik kiekvienas turtuolis ar pramogų pasaulio garsenybė stengdavosi savo namus papuošti kokiu nors senovės atributu.
Antikvariato verslo lydere laikoma Šveicarija. Čia veikia ir legalios, ir pogrindinės organizacijos, superkančios įvairių pasaulio šalių kapų plėšikų grobį. Iš Šveicarijos relikvijos keliauja į viso pasaulio antikvarines parduotuves, leidžiami vadinamieji „juodieji katalogai”, kuriuose galima pamatyti tai, kas siūloma.
Pogrindinės antikvarinėmis relikvijomis prekiaujančios organizacijos per tarpininkus palaiko ryšį su „juodaisiais archeologais”.
Relikvijų prekyba yra itin pelningas verslas, nes galutinė kaina, kol antikinės relikvijos patenka turtingam pirkėjui, būna keliolika kartų didesnė, nei mokama „juodiesiems archeologams”. O juk dirbiniai kainuoja ne vieną ir ne dešimt tūkstančių dolerių.
Šiais laikais įvairiuose aukcionuose ir antikvariatuose galima „skaityti” Žemės civilizacijos istoriją.
Niekas negali sutramdyti milžiniškos kapų plėšikų armijos, kuri rausiasi visuose pasaulio kampeliuose.
Nelegalus antikvarinių relikvijų verslas laikomas trečiu pagal pelningumą (po prekybos narkotikais ir žmonėmis).
Todėl nenuostabu, kad tūkstančiai žmonių visame Žemės rutulyje kasinėja senovines kapavietes ir grobia iš jų vertingus daiktus.
Kova su kapų plėšikais tokia pat beviltiška, kaip ir kova su narkotikų prekeiviais, nes susiduriama su gerai organizuotomis struktūromis, kuriose diletantams nėra vietos.
Rusijoje – savos taisyklės
Nors Rusija – ne Afrika ir palaidotų senovės civilizacijos miestų čia nėra, „juodųjų archeologų”, kurie Rusijoje vadinami „juodaisiais kasinėtojais”, šioje šalyje labai daug.
Didelio masto kasinėjimai Rusijoje vyksta ne tik ten, kur stūkso istorinių paminklų griuvėsiai, bet ir tose vietose, kur vyko Antrojo pasaulinio karo mūšiai.
Ko ieškoma lygiame lauke, kur kadaise vyko mūšis? Medalių, šalmų, uniformų, asmeninių kareivių daiktų ir ginklų…
Nors ir keista, Antrojo pasaulinio karo ginklais domisi ne kolekcionieriai, bet nusikaltėliai, ir ne todėl, kad tuos ginklus galima panaudoti. Ypač vertinami Rusijos karininkų pistoletai, kurie net dabar tebėra tarp patikimiausių.
Kai kuriuose regionuose „juodieji kasinėtojai” pinigų gauna ne už tai, kad iškasa kokį nors šautuvą, o už tai, kad, radę minų, sviedinių ir šovinių, išima iš jų sprogstamąsias medžiagas, pagamina sprogmenis ir juos parduoda nusikaltėlių tarpininkams. Ne vienas toks „juodasis kasinėtojas” dirbdamas su sprogmenimis neteko rankos ar buvo sudraskytas į gabalus.
Rusų milicija su šiuo reiškiniu bando kovoti, tačiau geriausiu atveju jai pavyksta sučiupti „juoduosius kasinėtojus” arba tarpininkus, o užsakovai dažniausiai lieka nežinomi.
Kai kuriuose Rusijos rajonuose, kur vyko aršūs mūšiai, „juodasis kasinėjimas” yra pagrindinis kaimų gyventojų pragyvenimo šaltinis.
Beje, „juodieji kasinėtojai” turi geriausios technikos: šiuolaikinių naujausių modelių metalo ieškiklių, GPS ir radijo ryšio prietaisų. Vienintelis nemodernus jų įrankis yra kastuvas. Beje, metalo ieškiklius jau keičia georadarai, prietaisai, leidžiantys aptikti giliau esančius objektus.
„Baltųjų” ir „juodųjų” karas
Rusijoje darbuojasi ne tik „juodieji”, bet ir „baltieji kasinėtojai”.
Tai – archeologai mėgėjai arba jų grupės, kurie ieško Antrojo pasaulinio karo daiktų ar žuvusiųjų palaikų norėdami ne pasipelnyti, o atkurti istorinius įvykius ir perlaidoti žuvusių kareivių palaikus.
Be abejo, „baltųjų” ir „juodųjų” kasinėtojų keliai susikerta ir dažniausiai pralaimi „baltieji”.
Schema paprasta: „baltieji” įskundžiami teisėsaugai, esą jie pardavinėja relikvijas ir, kol vietinė milicija juos tampo apklausdama ar net kuriam laikui izoliuodama nuo visuomenės, „juodieji” netrukdomi dirba savo plėšikišką darbą.
Nors Rusija viešai deklaruoja gerbianti kare žuvusiųjų atminimą, tačiau „juodųjų kasinėtojų” veikla rodo visai ką kita.
Priedanga – sportas
Pastaruoju metu Rusijoje susikūrė tarpusavyje susijusių organizacijų tinklas, kurio specializacija – nelegalūs kasinėjimai.
Kiekvieną pavasarį vyksta „juodųjų archeologų” suvažiavimai, kuriuose, pasak šaltinių, dalyvauja ir Baltijos šalių atstovai.
Rusijoje kasinėjamos ne tik tos vietos, kur vyko Antrojo pasaulinio karo mūšiai, bet ir ten, kur yra koks nors archeologinis paminklas.
„Juodųjų kasinėtojų” veikla per pastaruosius 15 metų šioje šalyje taip išsiplėtė, kad tikri archeologai pradeda baimintis, kad kai kuriose vietose greitai nebeliks akmens ant akmens.
Daugelis Rusijos valstybės paminklų apsaugos tarnybos darbuotojų teigia, kad nei visuomenė, nei aukščiausieji valdžios organai neįsivaizduoja šių kasinėjimų mastų, o į bet kokias pastangas pateikti šį reiškinį, kaip darantį didžiausią žalą senovės paminklams, „juodieji archeologai” atkerta, kad lobių ieškojimas yra įdomus ir šiuolaikiškas sportas.
Taigi profesionalų balsas nebūna išgirstas, o „juodieji”, turėdami tokią priedangą, ir toliau pelnosi.
Istorinius paminklus kasinėti yra kur kas pelningiau nei raustis Antrojo pasaulinio karo mūšio vietose.
Ir nors Rusijos teritorijoje civilizacija atsirado kur kas vėliau nei senajame pasaulyje, nors čia ir nėra nei faraonų kapaviečių, nei piramidžių, kai kurie „juodųjų archeologų” radiniai yra itin vertingi.
Ne taip seniai juodojoje rinkoje pasirodė I tūkstantmečio ginklų kolekcija, kurioje buvo ir puikiai išsilaikiusių senovės germanų kardų. Galima tik įsivaizduoti jų kainą, nes visoje Europoje tokių kardų buvo rasta tik dvidešimt.
Kai kurios Rusijoje iškastos relikvijos patenka į Maskvos turgavietes, kartais į antikvariatus, tačiau vyrauja nuomonė, kad tai tik lašas jūroje, nes pati didžiausia iškasenų dalis išvežama į užsienį.
Kitaip nei Vakarų Europos šalys, kur „juodųjų archeologų” veikla slepiama už tankaus konspiracijos šydo, Rusijoje kai kurie dalykai demonstruojami atvirai.
Liūdnai pagarsėjęs Maskvos Izmailovo turgus yra pelnytai vadinamas vienu iš archeologinių radinių prekybos punktų, nes ten tarp įprastų antikvarinių buities daiktų pardavinėjamos ir archeologinės iškasenos.
Voratinklis
Tiek Rusijoje, tiek kitose šalyse „juodosios archeologijos” industrija vystosi kaip pasaulinio kriminalinio antikvarinio tinklo dalis.
Senovės relikvijų prekyba jau seniai yra Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Apie 1990 m. prie šių dviejų regionų prisijungė trečiasis, labai didelę teritoriją apimantis „tiekėjas” – Rusija.
Europoje bene liūdniausiai šioje srityje yra pagarsėjusi Italija, iš kurios kasmet išgabenamas milžiniškas kiekis įvairių senienų. Italijos kapų plėšikai dirba naktį ir vadinami „tombaroli”, tačiau jų niekas nemato ir negirdi.
Teigiama, kad patys nematomiausi kapų plėšikai yra Sicilijoje – net jei savo darbą jie dirba su buldozeriais, jų vis tiek „niekas nemato ir negirdi”.
Įvertinti kapų plėšikų padarytus nuostolius pinigais neįmanoma, nes dingsta ne tik materialinės vertybės, bet ir informacija, kuri galėjo suteikti istorinių žinių. Ir šios informacijos jau niekada nebus galima atkurti, nes niekas iš senovinio kapo pavogtos brangenybės nesugrąžins.
Gerai isdestyta informacija…..Idomu skaityt.