Tikintieji žada daugiau pagarbos

Religinė žydų bendruomenė, puoselėjanti judėjų laidojimo tradiciją, siūlo keisti požiūrį į kapinių priežiūrą ir pateikė pasiūlymus rengiamam laidojimo įstatymui

Kauno žydų religinė bendruomenė apgailestauja, kad jų kapinių prie Radvilėnų plento priežiūros klausimus Savivaldybė ir jai pavaldi įmonė „Kapinių priežiūra”

sprendžia tik su visuomenine žydų bendruomene, pamiršdamos, kad minėtos kapinės buvo konfesinės ir iki 1940 metų priklausė būtent religinei žydų bendruomenei, iki šiol besirūpinančiai tautiečių laidojimo apeigomis, kapinių problemomis.

Reikia registruoti išlikusius paminklus

Žydų religinės bendruomenės nuomone, dalies jų kapinių prie Radvilėnų plento pavertimas statybinių atliekų ir medžiagų sandėliavimo aikštele yra pasibaisėtinas faktas, įžeidžiantis judėjus. Net ir naudingas šių kapinių priežiūrai visuomeninės Žydų bendruomenės ir „Kapinių priežiūros” sandoris su privataus namo statytoju yra netoleruotinas.

„Mus nustebino prieš 10 metų Savivaldybės parengtas Žydų kapinių prie Radvilėnų plento tvarkymo projektas, nes jame buvo numatyta visus apirusius antkapinius paminklus sukrauti į piramidę ir tokiu būdu išspręsti neprižiūrimų kapaviečių problemą. Tai nepriimtinas žydų religinei bendruomenei sprendimas, bylojantis, kad projektas parengtas nežinant mūsų tautos religinių tradicijų. Mes norėtume, kad ši klaida nepasikartotų ir neatsirastų naujų būsimame šių kapinių sutvarkymo plane bei laidojimo įstatyme”, – kalbėjo Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas.

Senosiose žydų kapinėse prie Radvilėnų plento yra palaidota daug garsių ne tik Lietuvoje žmonių: literatūros ir meno kritikas dr. I.Eljaševas, išaukštinęs Lietuvą pasaulinėje žydų literatūroje, žinomas dailininkas J.Mesenbliumas, garsiųjų tarpukario Lietuvos pramonininkų Volfų tėvas, prieškario Seimo narys E.Finkelšteinas, pirmasis lietuviškai uždainavęs mažosiose scenose D.Dolskis ir daugybė kitų garbių žydų. Anot paminklosaugininkės Danutės Rūkienės, kol dar yra mokančių skaityti ivrito kalba, reiktų nedelsiant pradėti registruoti išlikusius antkapinius paminklus, neužmirštant ir seniausių žydų kapinių Vilijampolėje.

Kapinėse elgiamasi amoraliai

Yra žydų, palaidotų ne konfesinėse kapinėse. Tai devyni kariai – Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai, kurių kūnai ilsisi Karių kapinėse (čia 1926 metais atidengiant jiems paminklus dalyvavo P.Plechavičius). Žydų kariai palaidoti pagal judaizmo religijos reikalavimą – atskirai nuo kitatikių.

Konfesinės žydų kapinės prie Radvilėnų plento buvo įsteigtos 1861 m. Laikui bėgant, jų teritorija buvo vis plečiama. Čia buvo laidojami ne tik civiliai asmenys, bet ir kariai, „Lietūkio” garažo tragedijos aukos (jų skubaus palaidojimo liudininkė – buvusio kapinių sargo dukra). Po II pasaulinio karo, kai Kaune teliko keli procentai tarpukariu čia gyvenusių žydų, 1952 m. kapinės buvo uždarytos.

Jose ne kartą siautėjo vandalai griaudami paminklus, kasinėdami duobes. Dabar čia vežamos statybų atliekos, sandėliuojamos įvairios medžiagos, vedžiojami šunys ir net girtaujama. Religinė žydų bendruomenė nepritaria atsainiam visuomeninės žydų bendruomenės ir „Kapinių priežiūros” požiūriui į kapinių teritorijos paskirtį. Kartu baiminamasi, kad gali būti neatsižvelgta į Religinės žydų bendruomenės poreikius ir būsimame laidojimo įstatyme.

Prašo įteisinti konfesines kapines

„Judaizme pabrėžiamos laidojimo tradicijos, kurios gerokai skiriasi nuo rengiamo Laidojimo įstatymo reikalavimų. Pavyzdžiui, priešingai nei būsimame įstatyme, judaizmas draudžia atlikti mirusiojo skrodimą, išskyrus ypatingus atvejus. Mūsų religija griežtai draudžia kūną kremuoti”, – aiškino M.Bairakas.

Pašnekovo nuomone, laidojimo įstatyme būtina aiškiai įvardyti konkretų visuomenės poreikį, dėl kurio LR Vyriausybė gali panaikinti neveikiančias kapines. Antraip tokie sprendimai gali sukelti religinių bendruomenių pasipiktinimą.

Religinė žydų bendruomenė, pritardama nuostatai, kad kapavietė negali tapti turtiniu objektu (negali būti parduodama, įkeičiama, mainoma ar užstatoma), pageidauja, kad konfesinių kapinių priežiūra, valdymas bei kontrolė būtų perduota religinėms bendruomenėms, numatant tokiai veiklai lėšas. Tai apsaugotų nuo konfliktų, nebūtų dėl paprasčiausio valdininkų nežinojimo įžeidžiami tikinčiųjų jausmai. Kartu būtina įstatyme reglamentuoti konfesines, privačias ir visuomenines kapines.

Negali vežti per upę

Religinės žydų bendruomenės nuomone, laidojimo vietų stoką būtų galima sumažinti, leidus laidoti uždarytose konfesinėse ir kitose kapinėse. Tereikia pakeisti kai kuriuos įstatymo reikalavimus. Pavyzdžiui, miestuose, kur prie kapinių nėra namų su šachtiniais šuliniais, sanitarinę zoną iki gyvenamųjų namų sumažinti iki 100 metrų. Tuomet atsirastų galimybė atnaujinti laidojimus. Tai ypač aktualu žydų bendruomenei, kuri dabar, veikiant tik vienoms kapinėms (prie H. ir O.Minkovskių gatvės), priversta laidoti savo tautiečius pažeisdama judaizmo kanonus. Tuo tarpu kanonai reikalauja, kad miręs žydas nebūtų vežamas ar nešamas laidoti per upę (todėl Kaune veikė trejos žydų kapinės Žaliakalnyje, Vilijampolėje ir Aleksote).

Laidojant pagal judaizmo tradiciją, labai svarbu visas apeigas atlikti taip, kad ir mirusiajam, ir jo gyviems giminaičiams, artimiesiems būtų ramu ir lengva. Reikalaujama gausiu vandeniu (ne mažiau 20 litrų) apiplauti mirusiojo kūną, įvynioti jį į drobulę, uždengti veidą ir kuo greičiau palaidoti (Izraelyje laidojama tą pačią dieną). Išimtis – 13 dienų neišgyvenusio kūdikio laidotuvės.

Neįprastos tradicijos įpareigoja

Žydai nelaidoja savo mirusiųjų šeštadieniais ir per pagrindines judėjų šventes. Mirusieji laidojami kojomis į Rytus, galva – į Vakarus. Ant kapo statomas kuklus paminklas, kad nebūtų įžeisti mažas pajamas turintys tautiečiai. Kapai neapželdinami jokia augmenija, gėlėmis, kad tokiu būdu nebūtų trikdoma mirusiųjų ramybė. Kapai lankomi praėjus mėnesiui ir metams po mirties, keturių pagrindinių žydų švenčių išvakarėse. Atėjusieji aplankyti kapo neneša gėlių, tik palieka savo buvimo ženklą – akmenuką.

Žydų religinės laidojimo apeigos, kapų lankymo tradicijos byloja, kad judėjų, kaip ir kitos konfesinės bendruomenės, turi pagrindo pretenduoti savo kapinėse į laidojimų, kapinių tvarkymo viršenybę prieš valdiškas analogiškos paskirties institucijas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.