Demokratiškų rinkimų minusas – politiniai vaiduokliai

Demokratija turi ir antrąjį, visuomenei atgrasų savo veidą – po kiekvienų rinkimų dalis į valdžią patekusių politikų tampa savotiškomis šmėklomis: jie trina skyles kėdėse ir nieko neveikia.

„Vakarų ekspresas” pabandė išsiaiškinti, kodėl kai kuriems politikams taip ir nepavyksta adaptuotis ir kaip tai daryti sekėsi klaipėdiečiams Seimo, miesto Tarybos nariams.

Vieni tvirtina, kad į politiką turėtų veržtis tik jos profesionalai, kiti teigia, kad į valdžios kėdes atsisėdę muzikantai, lenktynininkai ar milijonieriai verslininkai įneša šviežio kraujo.

Partijos gudrauja

Politiniai vaiduokliai gimsta jau partijų priešrinkiminiuose sąrašuose. Neretai jie sudaromi ne pagal tai, kaip našiai žmogus dirbs patekęs į tarybą ar Seimą, o politiniais-finansiniais išskaičiavimais.

Geru pavyzdžiu galėtų tapti buvusio Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho kelias į politinį Olimpą – žmonės balsavo už šią, jų manymu, charizmatišką asmenybę visiškai nepažvelgę į tuos, kurie stovi žemiau. Taip į Seimą pateko būrys verslininkų, nieko bendro neturinčių nei su politika, nei su atstovavimu rinkėjams.

Partijų gudrybės atsispindi ir Klaipėdos liberalcentristų gretose – antrai kadencijai į sąrašo penkioliktuką įtrauktas, pavyzdžiui, estrados dainininkas Edmundas Kučinskas – galbūt tam, kad privilioti kuo daugiau elektorato, t.y. tuos žmones, kuriems patinka E. Kučinsko dainos.

Nuo savo vyresniųjų brolių neatsilieka ir neseniai iškepto Liberalų sąjūdžio atstovai – į sąrašo lyderius jie įstūmė europarlamentarą Eugenijų Gentvilą, kuris turi daug simpatijų Klaipėdoje ir tarsi lokomotyvas į Tarybą nusitemps kitus vagonais virtusius bičiulius. Europos Parlamento nario kėdės jis į Tarybos nario mandatą nemainys – nebent surinktų tiek daug balsų, kad įgautų drąsos pretenduoti į uostamiesčio mero postą.

Panaši situacija ir Darbo partijos uostamiesčio sąrašuose, kurių viršūnėje – nuolat žiniasklaidos akiratyje esantis parlamentaras Antanas Bosas. Šis verslininkas ne kartą viešai yra pabrėžęs, kad politiko duonos jau atsikando ir laukia Seimo kadencijos pabaigos. Kokius žmones užgožia ši garsi pavardė – rinkėjams ne itin įdomu.

Adaptavosi metus

Naujai išrinktiems Tarybos nariams reikės sugebėti adaptuotis, įsigilinti į darbą, susipažinti su valdymo mechanizmu, administracija ir norėti dirbti. Kitaip gresia politinių šmėklų likimas.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo uostamiesčio Taryboje be pertraukos dirbantis dabartinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius „Vakarų ekspresui” sakė, kad jam adaptuotis padėjo gamybinė patirtis.

„Juk buvau statybininku, žinojau, kaip vystosi miestas, tačiau man adaptuotis prireikė bent metų. Supratau, kad ne viską suprantu. Reikėjo dar suvokti, kur patekai ir ką gali padaryti. Tapus meru, padidėjo darbo apimtis, krūvis. Vakarų šalyse merų kadencijos trunka ilgiau nei ketveri metai, todėl politikai gali daugiau nuveikti, tęsti darbus. Antra vertus, manau, kad radikalios permainos į valdžią atėjus kitiems žmonėms nelabai įmanomos – mechanizmas paleistas, yra patvirtinti planai…” – sakė uostamiesčio vadovas.

Jis pripažino, kad į miesto Tarybą ar Seimą visada patenka atsitiktiniai žmonės, tačiau visada pavykdavo sudaryti koalicijas, subalansuoti darbą.

„Atsitiktiniai žmonės ateina į valdžią su mintimi pasireikšti, tačiau susipažinę su darbo specifika neretai nusivilia”, – teigė meras.

Inžinieriaus-mechaniko išsilavinimą turintis Klaipėdos vicemeras Vidmantas Plečkaitis mūsų dienraščiui pasakojo tik atėjęs į Tarybą net nesusigaudęs, kas ten vyksta.

„Yra buvę įvairių kuriozų. Vėliau įsivažiavau, bet kai kas ant manęs pyksta, kad dažnai nestoviu prie mikrofono. O kam ten eiti, kai viską žinai. Žinoma, dabartinėje Taryboje yra tokių politikų, kurie tik pasivaidena. Tačiau geriau jau tokie negu tie, kurie žvelgia siaurai ir sprendžia vienos grupės interesus, tampa kenkėjais”, – sakė vicemeras.

V. Plečkaitis taip pat tikino, kad nauja valdžia galimybių sukelti sumaištį neturės, nes yra strateginis miesto planas, biudžetas, įstatymai, Vyriausybės nutarimai, kuriuos privaloma vykdyti.

Naujokė bunda

Tuo tarpu Seimas knibždėte knibžda neaišku ką jame veikiančių parlamentarų, kurie vienus savo pasyvumu piktina, kitus juokina ar sukelia kolegišką gailestį.

2000-2004-ųjų parlamento kadencijos plenarinių posėdžių krėslo „trintuku” galima buvo pavadinti klaipėdietį Jurgį Utovką, kuris per visą savo kadenciją pateikiant, svarstant ir priimant įstatymus vos du kartus yra pateikęs klausimus bei tiek pat kartų kalbėjęs.

„Vakarų ekspresui” parlamentarai su šypsenomis yra pasakoję pagarsėjusį atvejį, kai nekalbusis J. Utovka buvo užsiregistravęs kalbai, tuo visus suintriguodamas, tačiau sulaukęs savo eilės kolegų atsiprašė, nes nuspaudė ne tą mygtuką.

Mūsų dienraštis pasidomėjo, ar panašus likimas negresia ir kol kas „pranykusios”, vasaros viduryje Seimo nare tapusios buvusios Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojos Irinos Rozovos.

„Man jau pavyko adaptuotis, nes dirbau ir Klaipėdos taryboje, ir pas viršininką, gavau patirties analizuojant teisinius aktus, darant sprendimus. Žinoma, iš pradžių reikėjo susipažinti su Seimo administracija, veikimo principu. Manęs nesimato gal todėl, kad labai ilgai nebuvau paskirta dirbti nė į vieną Seimo komitetą. Iš vietos jau teko pasisakyti posėdžių salėje. Vien trinti kėdžių nenoriu. Dabar, po pusmečio, jau suradau bendraminčių – daugiausiai tarp klaipėdiečių”, – pasakojo parlamentarė.

Ji pripažino, kad Seime sudarytos puikios galimybės tiesiog nieko neveikti. „Tačiau kam tada į valdžią eiti? Aš dabar ruošiu tris įstatymų pataisas, kurias greitai pateiksiu”, – tikino ji.

Nepažintų kolegų

Tikras parlamento senbuvis Andrius Kubilius pastebėjo, kad tik saujelė naujai išrinktų Seimo narių sugeba įsijungti į bendrą veiklą, išnaudoti įstatymo kalvės galimybes, politinę programą.

„Naujokai nesuvokia viešosios politikos. Tiesą pasakius, aš pats net neatpažinčiau daugelio Seimo naujokų, o ką jau kalbėti apie tautą. Geriau orientuojasi tie, kurie ateina iš vietinės valdžios, tačiau ir čia esama minusų. Labai prisirišę prie savivaldos Seimo nariai nesugeba išplėsti savo horizontų. Šaknimis įaugę į atstovavimą savo rinkėjams apygardoje politikai sugeba ginti saviškius formuojant biudžetą, tačiau užsienio, socialinėje, nacionalinio saugumo politikoje jie silpnoki”, – „Vakarų ekspresui” sakė A. Kubilius.

Jis itin neigiamai vertino verslininkų invaziją į nacionalinę politiką – esą „uabininkai” įsivaizduoja, kad Seimo nario mandatas leis spręsti ir verslo reikalus, tačiau dažniausiai tuo nusivilia.

„Parlamentas – kolektyvinė institucija. Antra vertus, nemanau, kad įmanoma būtų realizuoti sistemą, kad į politiką eitų tik jos profesionalai, nes tuomet susiformuotų uždara kasta. Kažin, ar ką nauja išrastumėme. Šviežias kraujas yra gerai”, – tikino nuo nepriklausomybės atkūrimo Seime dirbantis politikas.

Parlamento naujokas, profesionalus lenktynininkas bei verslininkas Saulius Girdauskas mūsų dienraščiui teigė, kad vos atėjęs į Seimą pasijuto kaip sulėtintame kine.

„Versle į viską reikia reaguoti žaibiškai, o parlamente daug kas paprasčiau. Po savaitės, mėnesio tas lėtumas net ima erzinti, o vėliau pripranti. Verslo taisyklių Seime nepritaikysi. Aš manau, kad profesionalams parlamente apskritai ne vieta – tas politbiuras jau akis bado. Kuo daugiau jaunų žmonių, tuo greičiau baigtųsi tie skandalai, kurie „suvalgo” pusę Seimo darbo laiko. Kas, kada buvo KGB rezerve, kieno tėvai tarnavo KGB… Atsibodo! Kaip jaustis žmogui, kuriam tai visiškai neįdomu? Nomenklatūrininkai mano, kad politikai užsiima verslu, tačiau būtent verslininkai geriausiai žino gyvenimo realijas. Politbiuro funkcionieriai nežino, ko reikia Lietuvai”, – mūsų dienraščiui sakė penkis kartus Lietuvos ralio čempionu tapęs S. Girdauskas.

Reikia vadovėlių

Antrą kadenciją Seime dirbantis ir nuo studentavimo laikų tik iš politikos gyvenantis Eligijus Masiulis sakė, kad profesionalioji politika gyvavo tik Sąjūdžio laikais, kuomet viskas buvo pagrįsta idėjomis.

„Tai buvo poetų ir menininkų laikas. Kai strateginiai tikslai pasiekti, reikia toliau tvarkyti valstybės reikalus. Kokybiškas valdymas susijęs su kokybiška politika, todėl kartelė nuolat kyla. Deja, į Seimą patenka daug atsitiktinių žmonių, kurių dabar yra, mano galva, apie trečdalį. Jie bando sėdėti valdžioje net neskaitę vadovėlių, nenutuokdami, kokia yra valstybės sąranga, įstatymų leidyba. Verslininkai primityviai samprotauja, kad prieš rinkimus „įmerkę” milijoną Seime galės jį atsiimti. Tame ir glūdi negerovių priežastis. Kaltės našta gula ir ant partijų, nes jos neturi gilių tradicijų. Tokioje Vokietijoje politikas, norėdamas patekti į nacionalinį parlamentą – Bundestagą, to siekia dvidešimt metų, vis kildamas karjeros laipteliais”, – „Vakarų ekspresui” sakė Klaipėdos universitete politikos mokslus krimtęs E. Masiulis.

Džiazo muzikantas, pirmą kadenciją Seime dirbantis Vytautas Grubliauskas tikino, kad parlamentarams būtinas politikos pradžiamokslis.

„Darbas savivaldybėje yra pranašumas. Seime adaptacija yra subtili ir ne tokia lengva, kaip gali atrodyti. Tai – didžiulė mašina su begale nematomų, nerašytų niuansų, povandeninėmis srovėmis ir milžiniška informacine baze. Man, kaip menininkui, adaptuotis buvo sunkiau dėl bendravimo tradicijų. Seime tau spaudžia ranką, o po minutės plaka rykštėmis: nuoširdumo ne per daugiausia. Muzikoje – ką jauti, tą ir atiduodi, jokios apgaulės. Manau, kad šią kadenciją skandalai verda vien dėl naujokų nepasiruošimo ir nesiorientavimo situacijoje, „uabinio” mentaliteto”, – teigė V. Grubliauskas.

Jo manymu, politinės šmėklos, neretai tik patekusios į valdžią, suvokia, kad ne į savo roges įsėdo, tačiau jiems gėda tai pripažinti, dėl to ir „spaudo ne tuos mygtukus”.

Pirmą kartą Seimo narės duoną valganti buvusi žurnalistė Ramunė Visockytė „Vakarų ekspresui” pasakojo, kad jai padėjo profesinė patirtis žiniasklaidoje, mat žurnalistai visada „mirksta” politikoje.

„Dabar jaučiuosi stipri, o pirmuosius du mėnesius net nežinojau, kur ir kokie yra Seimo rūmai, nepažinojau žmonių bei koridorių. Požiūris į naujokus taip pat savotiškas – mes neva nieko neišmanome, tad tie politikos ereliai vis riesdavo nosį ir žiūrėdavo iš padilbų. Odą užsiauginau tuomet, kai per pusantro mėnesio reikėjo parengti tarptautinę konferenciją, skirtą narkomanijos prevencijai”, – tvirtino R. Visockytė.