„Kad Ieva Simonaitytė, mergaitės vaikas, yra mūsų giminaitė – tėvai pasakė, kai man buvo dvidešimt metų. Iki tol slėpė, pavainikė buvo negarbė šeimai”, – prisipažįsta rašytojos pusbrolis Albinas Stubra.
Kodėl Ieva Simonaitytė buvo pavainikė?
Albinas Stubra: Nežinau, kodėl Jurgis Stubra, mūsų dėdė, nevedė Ievos Simonaitytės mamos Ievos Simonait. Jeigu būtų vedęs – Ieva būtų tapusi ūkininko dukra. O tai reiškia, kad būtų laksčiusi paskui kiaules ir karves, burokus rovusi ir kitus ūkio darbus dirbusi, ir apie rašymą nebūtų net pagalvojusi. Būdama pavainikė ji vaikystėje buvo užguita, be to, ligota, tačiau tai subrandino joje rašytoją. Gal aš neteisus, gal per kietai sprendžiu.
Albiną Stubrą papildo jo sesuo, Ievos Simonaitytės pusseserė Jūratė Stubraitė: Mažojoje Lietuvoje ūkis nebūdavo dalinamas, jį paveldėdavo vyriausias sūnus, bet jis turėdavo vesti taip pat turtingą moterį, kad kiti vaikai, eisiantys užkuriom, gautų savo dalį.
Ievos Simonaitytės mama buvo neturtinga. Vyriausias sūnus Jurgis Stubra negalėjo jos vesti. Už tai, kad užtraukė šeimai gėdą – tėvai atėmė iš jo paveldėjimo teisę. Jis išėjo užkuriom pas turtingą, tokį pat statusą turinčią moterį Ilzę Killus. Beje, ji taip pat jau turėjo savo vaiką ir su dėde dar susilaukė šešių vaikų.
Kokie buvo tėvo, senelių, Stubrų šeimos santykiai su Ieva?
Albinas: Pavainikės Ievos dėdė neatsisakė, santykių nenutraukė. Žinau, kad jiedu susitikdavo tokioje karčemoje prie Minijos. Šiek tiek jis padėdavo ir materialiai.
Jūratė: Ieva lankydavosi pas tėvą ūkyje. Tai man Vokietijoje yra pasakojusi Užpurvienė, netikra Ievos sesuo. Ji sakė, kad Ieva besisvečiuodama pas savo tėvą būdavusi viskuo nepatenkinta, pasipūtusi. Matyt, taip ji išreikšdavo savo širdies skausmą dėl to, jog ji su mama vargsta, o tėvas gerai gyvena.
Mūsų tėvas, gimęs 1893 m., tik keleriais metais vyresnis už pačią I. Simonaitytę. Jis yra pasakojęs, kad per Velykas ir Kalėdas jo tėvai, I. Simonaitytės seneliai, ruošdavę siuntinukus pavainikei anūkei, bet ji pas senelius neatvažiuodavo.
Albinas: Kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius teigia, kad I. Simonaitytės romanas „Vilius Karalius” paremtas asmenine istorija. Neva Viliaus Karaliaus giminė – tai Stubrų giminė, o antra pusė – tai jos pusė.
Tačiau materialinis I. Simonaitytės skurdas – mitas. Vaikystėje gal ji ir buvo neturtinga, bet paskui, kai pradėjo dirbti sekretore Klaipėdos magistrate, gaudavo po tūkstantį litų algos. Tada pinigai jai ėjo per gerklę. Dar vėliau gavo premiją už „Aukštujų Šimonių likimą” 5 tūkstančius litų.
Kaip susiklostė Ievos Simonaitytės mamos gyvenimas?
Jūratė: Iš tarnystės ne tik Ievos mama, bet ir jos sesuo grįžusi nėščia. Abi jos su savo vaikais glaudėsi pas savo seserį, ištekėjusią už Dudjonio. O Dudjoniai savų vaikų neturėjo.
Vėliau I. Simonaitytės mama ištekėjo už Budrio ir su juo dar turėjo dukrą, kuri emigravo į Ameriką. Žinome, kad ji buvo atvykusi ir susitikusi su Ieva, tačiau artimo ryšio tarp jų nebuvo.
Per karą Ieva su mama išsiskyrė. Ji pati tuo metu buvo užsienyje sanatorijoje. O jos mama gyveno su jaunesniąja seserimi Vilniuje. Ten ir mirė. Palaidota buvo Vilniuje evangelikų kapinėse, ant kurių vėliau pastatyti Santuokos rūmai.
Dabar Vanagų kapinaitėse stovi tik atminimo ženklas rašytojos motinai Ievai Simonait.
Kaip ir kada jūs, jūsų šeima pradėjote bendrauti su Ieva Simonaityte?
Albinas: Pirmasis mano susitikimas su Ieva buvo Klaipėdoje. Ji atvažiavo čia į kažkelintą savo jubiliejų. Aš tuo metu buvau laikraščio fotokorespondentas. Įsėdome į jos „Volgą”. Ji priekyje, mes – gale. Kažkas jai pasakė, jog aš Stubra. Tada ji paklausė: „Tai ir tu būsi vienas iš tų?…”
Jūratė: Mūsų tėvai su Ieva Simonaityte pradėjo daugiau bendrauti pokario metais. 1958 m. mus išmetė iš gyvenamo ploto į gatvę, nes atsirado to būsto savininkai. Ieva tada jau buvo žinoma, įtakinga rašytoja. Tėvukas kreipėsi į ją užtarimo. Manome, kad jos dėka vėliau buvo pakeistas įstatymas ir žmonių į gatvę tokioje situacijoje jau neišmesdavo. O tarp mūsų šeimos ir rašytojos užsimezgė šiltesni santykiai. Beje, ji ir pati ieškojo kontakto su gimine iš tėvo pusės.
Albinas: Jau prieš karą ji bendravo su mūsų tėvais ir atvažiuodavo pas mus. Tu neatsimeni, nes tavęs dar nebuvo.
Pati Ieva organizuodavo giminės suėjimus. Kartą, atsimenu, susiruošėme mes visa šeima pas ją važiuoti į Priekulę, bet tėvukas supainiojo dieną. Atvažiavome visi kitą dieną, kai jau buvo šaukštai po pietų. Tai laikais buvo priimtas punktualumas, toks vėlavimas galėjo stipriai įžeisti rašytoją.
Jūratė: O Ieva pasiūlė mums nueiti pasižiūrėti žirgų lenktynių, o pati per tą laiką padengė stalą – „kuchano” (pyrago) padėjo, „kafijos” (kavos) išvirė.
Albinas: Nors ji mums pusseserė, vadindavome „Tante, Ieva” (tante – vok. pusseserė. – Aut. past.). Iš pagarbos. Dėl to, kad buvo už mus vyresnė, be to – rašytoja.
Jūratė: Per susitikimus Ieva daugiausia bendraudavo su mūsų tėvuku, su Albiu, nes jie išsilavinę, apsiskaitę buvo. Mama nemokinta buvo – tai tylėdavo, nelįsdavo, ir aš bijodavau ką nors leptelti. O jų, rodos, buitiniai pokalbiai visada persipindavo su literatūra ir kt.
Sako, kad rašytoja buvusi sudėtingo charakterio. Ar tai tiesa?
Albinas: Ji buvo užsisklendusi, labai savarankiška. Sunkoko charakterio, nebuvo lipšni su visais draugauti.
Jūratė: Nesutikčiau, kad I. Simonaitytė buvusi uždaro būdo. Jaunystėje ji dalyvavo jaunimo susiėjimuose, Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė”. Kai gyveno rašytojų namuose, artimai bendravo su Baltušiu. Daug kam laiškus rašydavo.
Ji buvo romantikė. Atvažiuodavo į Priekulę, užsisakydavo viešbutyje kambarį į Minijos pusę, kad girdėtų paukščių čiulbėjimą. Jai labai patiko Minijos vingis ir ji ten vargais negalais pasistatė namuką.
Ji buvo ambicinga ir ryžtinga, siekdama savo tikslų. Pamenu aplankėme Ievą gal 1974 m. Priekulėje. O ji pasigyrė: „Šiandien padariau gerą darbą.” Koks tas darbas? Vaikystėje ją globojo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Bleivetsas. Jis jai išrūpino sanatoriją, vaikų prieglaudą Vokietijoje. Ji ten praleido metus gydydamasi ir buvo jam už tai labai dėkinga. Vėliau kunigas dirbo Vyžių parapijoje, ten mirė ir buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje. Sovietmečiu Vyžių bažnytėlė tapo grūdų sandėliu. Per kapinaites pradėjo važinėti sunkvežimiai.
I. Simonaitytė pasirūpino, kad jos geradario kunigo palaikai būtų perlaidoti Vanagų kapinaitėse. Tais laikais tai buvo drąsus poelgis.
Koks buvo I. Simonaitytės santykis su religija?
Albinas: Toks pats kaip ir su žmonėmis – atšiaurokas. Ji nebuvo labai pamaldi, o ką viduje jautė – nežinome. Ji skyrė tikėjimą nuo religijos.
Jūratė: 1974 m. mirė mūsų tėvas. Aš tada buvau studentė. I. Simonaitytė atvažiavo į laidotuves ir atvežė evangelikų vyskupą. Tai yra aukščiausio rango dvasininką. Mūsų tėvas buvo labai tikintis, tačiau man buvo keista, kad ji tuo pasirūpino.
Kodėl I. Simonaitytė neištekėjo, kokie buvo jos santykiai su vyrais?
Albinas: Kad šluba, nosis kumpa, pati aukšta, kūda, kaulėta. Kas galėjo į tokią žiūrėti? (juokiasi)
Jūratė: Ne, ne, jaunystėje ji turėjo simpatiją Dėglių kaime, tokį Martyną, kuris tuo metu buvo fotografas.
Mūsų tėvo brolis Adomas atėjo užkuriom į Dėglius. (Dabar ten kaimo praktiškai nebeliko, nes ten yra vienas iš Minijos naftos telkinių). Ji neva lankydavusi dėdę, tačiau iš tiesų eidavo į susitikimus su Martynu. Kodėl jie nesusituokė – nežinau, tačiau šiltus santykius jie palaikė iki pat senatvės. Nors jis turėjo šeimą.
Savo kūryboje rašytoja išreiškia susirūpinimą lietuvybe Klaipėdos krašte. Kaip šis rūpestis pasireikšdavo I. Simonaitytės gyvenime?
Jūratė: Kai Ieva nusipirko „Volgą”, turėjo vairuotoją – tokią Ėriką, giminaitę iš motinos pusės. Jos gana artimai bendravo. Rašytoja buvo pastačiusi Ėrikai namą, tačiau toji su vyru išvažiavo į Vokietiją, paskui kitus giminaičius.
Ievą tai labai nuliūdino. Ji tada sakiusi, jog jos motinos giminė linkusi į vokišką pusę, o tėvo giminė – lietuvininkai.
Albinas: Šiame krašte buvo keturių tipų žmonės: lietuviai, vokiečiai, lietuvininkai ir vokietininkai. Lietuviai atvažiavo iš Didžiosios Lietuvos, vokiečiai atvažiavo iš Vokietijos, šio krašto gyventojai, kurie pagal civilizaciją norėjo būti vokiečiais – buvo vokietininkai, o tie, kurie nenorėjo, laikėsi lietuviškų tradicijų – buvo lietuvininkai. Ieva buvo lietuvininkė.
Kaip manote, iš kur I. Simonaitytė paveldėjo rašytojos talentą?
Albinas: Manau, kad Ieva Simonaitytė rašytojos talentą bus paveldėjusi iš mamužės – tėvo mamos. Ji buvo žolininkė, liaudies gydytoja ir mokėjo labai daug pasakojimų, pasakų, pasakėčių, patarlių, priežodžių ir niekada nesikartodavo.
Jūratė: Amerikoje yra likusi vienintelė I. Simonaitytės netikra sesuo, taip pat Ieva. Jai 92-eji metai, mes susirašinėjame. Kiekvienas jos laiškas kaip kūrinys. Beje, ji taip pat turi pasakotojos dovaną, yra parašiusi knygą apie savo – Stubrų giminę, kad jos vaikai ir provaikaičiai žinotų savo istoriją.