Pražūtingas delsimas

Ilgai nesiryžusios operuotis moters kojoje atsivėrusi trofinė opa pašiurpino net visko mačiusius medikus

Šešiasdešimt vienų metų kaunietė antros grupės invalidė Alfreda Lysenko, kaip ir ne viena stovimą darbą dirbanti moteris, susirgo venų varikoze. Iš pradžių dėl išsiplėtusių venų Alfreda galvos nesuko, nes nieko neskaudėjo. Prabėgus beveik šešiolikai metų nuo ligos pradžios Alfreda pajuto delsimo pasekmes: blauzdoje susidariusi didelė trofinė opa pašiurpino net visko mačiusius medikus. Jie net nesitikėjo gerų operacijos rezultatų.

Išgąsdino atsivėrusios žaizdos

Alfreda Lysenko nuo jaunystės daug metų dirbo prekyboje, todėl didžiąją dienos dalį tekdavo stovėti, o tai, žinoma, nėra gerai kojų venoms. Prieš šešiolika metų trūko vena ir dešinės kojos blauzdoje atsivėrė dvi nedidelės žaizdelės.

„Išsigandau, kai žaizdos atsivėrė, bet susitaikiau su tuo. Vis vien reikia dirbti, gyventi, stumtis pirmyn. Iš pradžių mėginau gydytis liaudiškomis priemonėmis. Nežinojau, kokiam Dievui melstis, bet po to vis tik nusprendžiau pasitikėti tik medikais. Gydžiausi visokiais tepaliukais, geliais – kaip patardavo gydytoja. Žaizdos lyg ir apgijo, tačiau po penkerių metų vėl atsinaujino. Matyt, jau tada reikėjo operacijos, tačiau vis galvojau: gal ir taip užgis”, – pasakojo Alfreda Lysenko.

Bėgant laikui viena žaizda žymiai padidėjo, šlapiavo. Moteris labai dėl to vargo, žiemą net batų negalėjo apsiauti, todėl iš namų beveik niekur neidavo, tik pas gydytojus.

„Dėl tos žaizdos net kompleksą įsivariau: segėdavau ilgą sijoną ir vis galvojau, ar kas nemato mano žaizdos. Vasarą negalėjau prie jūros pabūti, pasikaitinti saulėje, nes nenorėjau, kad kas nors mano žaizdotą koją matytų”, – apgailestauja A.Lysenko.

Neeilinis atvejis

„Gyvenime nieko antrą kartą nebūna, bet jei laikas sugrįžtų atgal, elgčiausi kitaip: vos tik pajusčiau, kad kažkas ne taip, sveikata streikuoja, nebelaukčiau, o skubiai kreipčiausi į gydytojus. Juk kuo ilgiau lauki, tuo po to būna blogiau. Turbūt niekas kitas žmogui taip nepakenkia, kaip pats sau. Dabar ir priešui patarčiau, kad viskas turi būti daroma laiku, nes priešingu atveju pasekmės bus liūdnos”, – tikina Alfreda Lysenko.

Po ilgų sirgimo metų moteris pagaliau ryžosi operacijai, tačiau ne viskas taip buvo paprasta.

„Kai jau norėjau operuotis, gydytojas abejojo, ar bus įmanoma, nes žaizda buvo labai didelė, – prisimena A.Lysenko. – Dievo palaima, kad sutiko. Viskas pavyko puikiai. Jaučiuosi laiminga ir labai dėkinga mane operavusiam gydytojui Gediminui Grigui. Gydžiausi dešimtmetį, o sveika padarė per porą valandų. Žaizdų nebėra, tad jau svajoju, kaip vasarą važiuosiu į Šventąją ir galėsiu saulei kojas parodyti”.

Kauno apskrities ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Grigas savo pacientės Alfredos Lysenkos ligos atvejį vadina neeiliniu.

„Alfreda Lysenko sirgo apie šešiolika metų, tačiau varikozė, matyt, prasidėjo dar anksčiau. Kadangi ji turi antsvorį, varikozė greitai neišryškėjo, venos neišsivertė į paviršių, – teigė G.Grigas. – Moteris pradėjo skųstis tada, kai prasidėjo komplikacijos. Jai blauzdoje buvo atsivėrusios įspūdingo – beveik plaštakos dydžio trofinės opos. Kai pirmą kartą pamačiau šią ligonę, net silpna pasidarė: iš pradžių pamaniau, kad šią ligą nelabai įveiksim. Siuntėm konsultuoti į KMUK, galvojom, gal mikrochirurgai persodins odą, o tada operuosim. Kažkaip nekilo rankos, nes atvejis buvo labai sudėtingas ir situacija nepalanki: moters didelis antsvoris, kardiovaskulinis nepakankamumas, įsisenėjusi liga leido daryti prielaidas, kad gerų rezultatų nepasieksime”.

Laukti negalima

Alfredos Lysenko gyvenimas sergant buvo labai diskomfortiškas. „Ji nei savęs galėjo pakęsti, nei normaliai gyventi, todėl mūsų primygtinai prašė, kad mes ją gelbėtume ir operuotume, – sakė gydytojas G.Grigas. – Apgydėme trofinę opą, žaizda išsivalė ir nusprendėme operuoti galvodami, kad bent šiek tiek palengvinsime jos naštą”.

Operacijos metu buvo pašalintos paviršinės venos. Po operacijos gana greitai prasidėjo ryškus pagerėjimas ir maždaug po trijų mėnesių trofinė opa užgijo. Vėliau buvo išoperuotos abiejų kojų venos.

„Odos spalva pasikeitusi, bet žaizdos nėra ir moteris gyvena visavertį gyvenimą, – sakė gydytojas G.Grigas. – Malonu, kai žmogui pavyksta padėti, bet reikia ligos neužleisti, nes kartais ir gydytojai būna bejėgiai. Veninėje patologijoje pagrindinis vaidmuo tenka veniniams vožtuvams. Jei jie visai suyra, pagalba gali būti mažai efektyvi. Žmonės turi būti atidesni savo sveikatai ir į gydytojus kreiptis ne tik tada, kai skauda širdį, galvą ar stuburą, bet ir kai atsiranda varikozė kojose, kad nebūtų tokių atvejų kaip šis. Juk išgydyti žymiai lengviau, kai liga nėra užleista”.

Moterys serga dažniau

Kauno apskrities ligoninės Kraujagyslių chirurgijos skyriuje operuojami ir gydomi ligoniai ne tik iš Kauno apskrities, bet atvažiuoja iš visos Respublikos – Pakruojo, Utenos ir kitų miestų. Per metus skyriuje atliekama apie 800-900 operacijų. Iš jų apie 700-800 operacijų būna veninės patologijos ir 100-200 – arterinės patologijos.

„Anksčiau vyravo nuostatos, kad venos lyg ir nekelia didelių problemų žmonių sveikatai, ir ši sritis buvo gana apleista. Tačiau bėgant metams buvo pastebėta, kad daugėja veninės patologijos, ji sunkėja, gausėja komplikacijų, todėl nuspręsta, kad mūsų skyrius specializuosis būtent šioje srityje, – teigė Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Grigas. – Atliekant sąnarių endoprotezavimą, kitas operacijas stengiamasi išvengti bet kokių komplikacijų, o varikozė – vienas iš faktorių, galinčių sukelti komplikacijas. Todėl prieš operuojant visada stengiamasi sumažinti riziką ir pirmiausiai išoperuoti kojų venas, tik po to atlikti sąnarių endoprotezavimo ar kokią kitą reikalingą operaciją”.

G.Grigas apgailestauja, kad tarp pacientų ir net dalies medikų yra susidariusi nuomonė, kad varikozė kojose – nieko ypatingo.

„Kol neskauda, neatsiveria žaizdos, žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio, nesupranta, kad laikui bėgant liga progresuoja, atsiranda komplikacijų, – apgailestavo G.Grigas. – Kai pradeda skaudėti, patamsėja oda, atsiranda niežėjimas, mėšlungis, o galiausiai egzema ir trofinės opos, situacija tampa daug sudėtingesnė. Ligoniui tenka daugiau iškentėti, operacijos daug sudėtingesnės. Tokiais atvejais negalime tikėtis ir labai palankių rezultatų po operacijos. Būna liekamųjų reiškinių. Juk kai kurie procesai žmogaus organizme būna negrįžtami”.

Gydytojo teigimu, būtina užbėgti ligai už akių. Čia didelis vaidmuo tenka šeimos gydytojams, kurie nuolat susitinka su savo pacientais ir turi atkreipti dėmesį į venų varikozę.

Venų varikoze moterys keturis kartus dažniau serga nei vyrai, tačiau jaunos moterys neretai nesiryžta operacijai besibaimindamos, kad ant kojų liks randai.

„Dabar operacinė technika tobulesnė ir randų po operacijos lieka nedaug. Be to, jei pacientės anksčiau pasiryžtų operacijai, nelaukdamos komplikacijų, tai ir rezultatai būtų geresni, ir kosmetiškai sutvarkyti randus būtų galima žymiai geriau”, – tvirtina G.Grigas.