Geriausias 2006 metų Lietuvos regbininkas, šiuo metu žaidžiantis Anglijoje, prisipažįsta, kad regbio gimtinėje jam dar daug ko reikia išmokti
2006-ųjų geriausias Lietuvos regbininkas Gediminas Liutkus prieš du mėnesius persikėlė į Angliją. Jo dabartinis klubas Peterboro „Lions” žaidžia tik penktojoje lygoje, bet lietuvis teigia, kad Anglijoje tikrai yra ko pasimokyti.
Įgyvendino svajonę
„Lions” žaidžia Midlando lygoje. „Tai aukščiausio lygio komanda, kokioje esu žaidęs, nors ji – tik penktojoje lygoje. Aukštesnėse lygose žaidžia tik profesionalai ar pusiau profesionalai. Po to eina mūsų lyga, – Anglijos regbio lygų sistemą aiškino G.Liutkus. – Jei pakliūtume į aukštesnę lygą, tektų žaisti rungtynes visoje Anglijoje, o dabar rungtyniaujame tik savo regione.”
Praeitą sezoną sportininkas spėjo parungtyniauti ir Švedijos čempionate. Po jo lietuvis grįžo į Šiaulių „Baltrex” komandą, su kuria tapo Lietuvos čempionu. „Jau žaisdamas Švedijoje buvau nuprendęs, kad po sezono Lietuvoje ir Skandinavijos šalyje vyksiu į Angliją, – teigė 24 metų regbininkas. – Buvau sau pasižadėjęs, kad baigęs mokslus ilsėsiuosi. Be jokių pertraukų baigiau bakalauro ir magistro studijas Šiaulių universitete, tad norėjau pailsėti ir žaisti regbį įvairiose šalyse. Dabar įgyvendinu savo svajonę.”
Šiaulietis dar nežino, kiek laiko liks Anglijoje. „Po sezono gal grįšiu į Lietuvą, o gal dar kur nors žaisiu. Vis dažniau kyla minčių pradėti darbo karjerą, juk reikia rimčiau imti žiūrėti į gyvenimą, – tvirtino sportininkas. – Pasirinkau Angliją, nes ten niekada nesu buvęs, o ir žinojau, kad ten stipri lyga. Tad norėjau ją išbandyti.”
Anglai žaidžia šiurkščiau
Du mėnesius regbio gimtinėje prabuvęs lietuvis jau pastebėjo
ryškius skirtumų tarp Lietuvos ir Anglijos regbio. „Anglai žaidžia agresyviau, techniškiau, stipriau. Anglijoje žaidimas yra grįstas grumtynėmis, o Lietuvoje to nėra. Jų žaidimas yra šiurkštus ir akiai negražus, o Lietuvoje žaidimas patrauklesnis žiūrovams, – teigė G.Liutkus. – Ką jau kalbėti apie Naujosios Zelandijos regbį, jį gražu žiūrėti. Anglijoje labiau išvystyta gynyba negu puolimas, todėl ir žaidimas agresyvesnis.”
Lietuvis palygino ir Švedijos regbį, kuris savo lygiu taip pat gerokai nusileidžia Anglijai. „Švedijoje yra labai daug užsieniečių. Mūsų komandoje buvo keletas žaidėjų iš Naujosios Zelandijos, jie kartu ir treniravo komandą. Jų savotiškas stilius – greitas regbis ir staigus žaidimo permetimas iš vienos aikštės krašto į kitą. Švedijoje daugiau žaidžiama rankomis, ne tiek dažnai „nukertami” regbininkai, paprastai sakant, jie mažiau ritasi”, – pasakojo G.Liutkus.
Regbio lygų Anglijoje daug, bet konkurencija tarp klubų nuo to nė kiek nemažėja. „Švedijoje yra tik trys lygos. Aukščiausioji yra gana stipri, o antroji net už Lietuvos lygą silpnesnė. Anglijoje yra apie 10 lygų. Lietuvių geriausia regbio lyga atitinka tik šeštąją Anglijos lygą. Ten daugiau klubų, žaidėjų, tad ir lygis aukštesnis, – tvirtino G.Liutkus. – Anglijoje per kiekvienas varžybas reikia žaisti susikaupus, rungtynės vyksta taškas į tašką. Nesvarbu, su kelintą vietą užimančia komanda žaidi. Visos ekipos yra panašaus pajėgumo, todėl reikia kovoti iki paskutinės sekundės.”
Didelis populiarumas
Šiaulietis tik nuvykęs į Angliją pamatė, kad regbis gali būti tarp populiariausių sporto šakų. „Pagal populiarumą regbis Anglijoje yra trečiojoje vietoje. Ten regbį visi žmonės supranta, kaip Lietuvoje krepšinį, gal dėl to jis toks ir populiarus, – svarstė G.Liutkus. – Be to, Anglijos rinktinė pastarajame pasaulio čempionate iškovojo aukso medalius. Regbis atsirado Didžiojoje Britanijoje, todėl ten senos tradicijos.”
Lietuvį stebino ir didelis vietinės spaudos susidomėjimas. „Mūsų stadiono tribūnos nedidelės, bet nuolat būna pilnos. Spaudos susidomėjimas taip pat didžiulis. Laikraščiai ne tik paskelbia, kas kiek pelnė taškų, bet ir išsamiai aprašo žaidimą, – teigė sportininkas. – Viskas tiriama nuodugniai. Lietuvoje apie regbį prisimenama, kai norima tik ką nors neįprasto parašyti.”
Be G.Liutkaus, Peterboro klube žaidžia dar 4 lietuviai: Gediminas Marcišauskas, Irmantas Kukulskis, Maksimas Guseinovas ir Marius Andrijauskas. Juos vietiniai jau pažįsta geriau negu G.Liutkų. „Yra pasitaikę atvejų, kai mane gatvėje atpažino kaip klubo žaidėją. Aš pats žiūrovų nepastebiu, tačiau jie su manimi pasisveikina. Ten dar neilgai buvau, kitus lietuvius, žaidžiančius ilgiau, jau gerai pažįsta”, – sakė sportininkas.
Turi daug dirbti
Lietuviui motyvacijos sportuoti suteikia didelė konkurencija klube. „Kol kas esu patenkintas savo vieta klube. Tačiau ten didelė konkurencija, sunku išsikovoti vietą pagrindinėje komandoje. Jei per varžybas blogiau žaisi ar kas nesiseks, iš karto sėsi ant suolo arba eisi žaisti į antrą komandą, – pabrėžė G.Liutkus. – Dėl to reikia stengtis. Yra ir iš ko pasimokyti, o man tai patinka, taip tobulėju.”
2006 metais G.Liutkus buvo pripažintas geriausiu Lietuvos regbininku, bet pats šiam titului neteikia per daug reikšmės. „Manęs apie tai dažnai klausia, bet dar iki šiol nesuprantu, kad mane apdovanojo. Bijau užmigti ant laurų ar kam nors pasigirti. Kai baigsiu sezoną ar sportininko karjerą, tada ir galėsiu girtis, kad kažkada buvau geriausias, – teigė regbininkas. – Esu savikritiškas, visada noriu vis daugiau. Iki gero lygio man dar labai daug trūksta, turiu dirbti ir dirbti. Lietuvoje, kai tik pradėjau lankyti regbio treniruotes, per kiekvienas varžybas vis sužinodavau ką nors naujo, bet buvo toks laikotarpis, kai nebetobulėjau. Atvykęs į Angliją net per treniruotes išmokstu naujų dalykų.”
Galvoja vien apie žaidimą
Peterboro klubo suteiktomis sąlygomis lietuvis patenkintas, nors jame žaidžia tik pusiau profesionalai. „Treniruočių sąlygos geros: turime treniruoklių salę, maniežą, aerobikos salę, galime treniruotis ir aikštėje. Aišku, už nieką nereikia mokėti. Klubas duoda aprangą, maistą, gyvenamąją vietą. Dėl nieko nereikia sukti galvos, viskuo pasirūpina klubas, – pabrėžė regbininkas. – Duoda ir šiek tiek užsidirbti, bet ne per daugiausia. Iš tų pinigų galiu pragyventi ir šiek tiek pasitaupyti.”
Per du mėnesius šiaulietis miesto dar nespėjo apžiūrėti. „Peterboras yra gana didelis. Viso miesto dar gerai nepažįstu, nes tik du mėnesius ten pragyvenau. Miestas gal truputį didesnis už Šiaulius, – sakė prieš 9 metus regbį pradėjęs žaisti G.Liutkus. – Miestas gražus, jo centras modernesnis, o miesto pakraščiuose – nuosavi namai. Tipiškas angliškas miestas.”
Peterboro mieste sportininkas sutiko nemažai draugų ir pažįstamų. „Lietuvių mieste daug, neskaitant tų, su kuriais kartu žaidžiu klube. Ten sutikau net pažįstamų, studijų, grupės draugų, – sakė G.Liutkus. – Taigi liūdėti tikrai netenka. Kai mane kvietė, jau žinojau, kur vykstu, buvau tikras, kad ten bus draugų ir pažįstamų.”
Alkoholio atsisako
Šiaulietis džiaugėsi maloniu naujų komandos draugų priėmimu. „Priėmė gana maloniai. Treneris mane pristatė komandai, visi paplojo. Nebuvo jokių konfliktų, naujus žaidėjus visi toleruoja. Anglai gerbia tave už tai, kad atėjai žaisti, – teigė G.Liutkus. – Su neigiamu anglų požiūriu į lietuvius nesusidūriau, gal jie nutyli, tačiau jokių replikų savo adresu neteko išgirsti.”
Sportininkui adaptuotis naujame klube padėjo komandos draugai iš Lietuvos. „Žinoma lengviau žaisti, kai yra regbininkų iš tavo šalies. Iš pradžių daugiausia bendravau su lietuviais, o dabar – su visais komandos žaidėjais. Turiu nemažai draugų, su kuriais galiu atsisėsti, pašnekėti, pajuokauti”, – sakė G.Liutkus.
Tačiau anglų kvietimų pasilinksminti populiariuose vietiniuose baruose lietuvis vengia. „Jie kviečia, bet dažniausiai atsisakau, nes nenoriu vartoti alkoholio. Man sunkios varžybos ir treniruotės, tad stengiuosi palaikyti sportinę formą, – tvirtino G.Liutkus. – O jie yra ištvermingesni: gali vakare prisigerti, o atėję kitą dieną į treniruotę dirba kaip arkliai.”
Anglijoje regbininkui patinka, bet ten jis nenori pasilikti. „Su Anglija, kaip ir su kitomis užsienio šalimis, savo ateities nesieju. Gal kitiems ir gerai užsienyje, o man geriausia savo šalyje, – pabrėžė G.Liutkus. – Savos aplinkos, žmonių, atmosferos nenoriu keisti. Norisi kartais pasisvečiuoti kitur, bet visada traukia į namus.”