22 metų 202 cm ūgio Valdas Dabkus prieš šį sezoną pirmą kartą savo karjeroje pasirašė kontraktą su aukščiausioje Lietuvos krepšinio lygoje žaidžiančia komanda. Prieš tai jis yra žaidęs JAV universiteto ekipoje, Lenkijos, Italijos, Ispanijos bei Latvijos komandose.
Šį sezoną Valdas Dabkus yra vienas naudingiausių Kauno „Atleto” krepšininkų. Baltijos vyrų krepšinio lygoje (SEB BBL) per 14 rungtynių puolėjas žaidė vidutiniškai po 35 minutes, pelnė po 16,2 taško (antras rodiklis komandoje), atkovojo po 5,6 ir perėmė po 2,2 kamuolio bei atliko po 2 rezultatyvius perdavimus.
Tačiau geras žaidimas negelbėja „Atleto”. Kauno komanda SEB BBL čempionate per 14 rungtynių laimėjo tik 2 kartus, o Lietuvos krepšinio lygoje šventė tik vieną pergalę per 9 rungtynes.
Urlepo pamokos
– Valdai, jau žaidėte Lenkijoje, Italijoje bei Ispanijoje. Kaip ten sekėsi, kokios patirties įgijote?
– Visur gerai sekasi, jei gauni pažaisti. Užsienio komandose buvo aukštesnio lygio treniruotės, tačiau tekdavo rinktis silpnesnes komandas, kuriose galėjau daugiau žaisti. Treniruotės duoda daug, tačiau tik žaisdamas gali tobulėti ir įgyti pasitikėjimo savimi. Manau, Europos komandose įgijau daug patirties, treniravausi su aukšto lygio žaidėjais.
Labiausiai įsiminė Lenkijos Vloclaveko „Anwil” komanda, kuriai vadovavo labai griežtas ir reiklus treneris iš Slovėnijos Andrejus Urlepas. Pas šį strategą buvo labai sunkios ir varginančios treniruotės: 2,5 valandos treniruotė ryte ir 3 valandų vakare. Neturėjome laisvų dienų, tačiau labai daug išmokau ir smarkiai patobulėjau. Lenkijoje išmokau gynybos pagrindų. Labai sunkiai dirbau, bet žinau, kad ne be reikalo.
Vitorijos „Tau Ceramicos” klube buvau tik mėnesį, bet spėjau perprasti visą sistemą. Jaučiausi esąs aukščiausio lygio komandoje, kurioje žaidžia autoritetą turintys krepšininkai, o vadovauja geriausi treneriai. Gal dėl to, kad Ispanijoje buvau neilgai, neturiu tiek atsiminimų, kiek po sezono Lenkijoje.
– Ar tiesa, kad Lenkijoje patyrėte sunkumų dėl sveikatos, berods, dėl širdies?
– Tai buvo labiau išpūstas burbulas, nei sveikatos problemos. Turėjau bėdų dėl dantų, todėl negalėjau treniruotis, o pas A.Urlepą negalima praleisti treniruotės. Reikėjo kažką sakyti, ir pasakiau, kad sušlubavo širdis. „Jei negali sportuoti, tai esi nereikalingas”, – pasakė A.Urlepas. Tai tas pats treneris, su kuriuo po kito sezono susipyko Gintaras Kadžiulis.
A.Urlepas yra įdomus treneris. Jei turi arklio sveikatą ir nekamuoja traumos, gali pasiekti daug, bet jei susergi, esi nereikalingas. Per sezoną pas šį specialistą pasikeisdavo po 25 žaidėjus, vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo – kaip koks konvejeris.
– Daug klajojote, ar patiko toks gyvenimo būdas?
– Iš dalies patiko, bet neklajojau specialiai, tiesiog taip susiklostydavo. Manau, viskas išėjo į naudą. Atvykdavau į naują komandą, kur nepažįstami žaidėjai, treneriai, todėl turėjau stengtis, dirbti, įrodyti, ko esu vertas.
– Sulaukėte tiek dėmesio, nors jums dar tik 22-eji. Perspektyviu krepšininku esate vadinamas jau ne vienus metus.
– Na, nemanau, kad tokia komanda kaip „Tau Ceramica” kviečia visus iš eilės. Ispanijoje buvau tik mėnesį, bet jis buvo naudingesnis negu ištisas sezonas kurioje nors kitoje komandoje. Treniruotis tarp aukšto lygio krepšininkų ir žaisti tokio lygio komandoje – iš tiesų didelis laimėjimas.
– Pernai sėkmingai užbaigėte sezoną Latvijoje (Liepojos „Livu alus” komanoje: 15,8 tšk., 4,4 atk. kam., 1,6 rez. perd., 1,6 per. kam.). Latviai nesiūlė likti?
– Kalbėjomės apie galimybes likti. Latviai tikėjosi ir šį sezoną žaisti SEB BBL čempionate, tačiau į jį nepateko. Tuomet nusprendė verstis be legionierių. Tiesą pasakius, net nežinau, kaip jiems dabar sekasi. Prisimenu, kad Liepojoje viskas buvo gerai – sąlygos mane tenkino ir jie buvo patenkinti mano žaidimu, tačiau pratęsti sutartį tikriausiai negalėjo dėl finansinių sunkumų.
Geresni, nei visi mano
– Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Prieš sezoną turėjau keletą pasiūlymų, galima sakyti, vidutiniškų. Buvo nežinomi treneriai, neaiški situacija ir labai abejotinas rungtyniavimo laikas. Tuo metu „Atletas” pasiūlė geras treniruočių ir finansines sąlygas. Nutariau likti gimtajame mieste.
Viena iš priežasčių, kodėl likau Lietuvoje, yra noras įrodyti stipresniems šalies klubams, kad moku žaisti krepšinį ir esu šio to vertas. Niekas nematė, kaip žaidžiu užsienyje, kaip ginuos, kokios esu sportinės formos ir panašiai. Juk negalima spręsti apie žaidėją vien tik iš statistikos protokolų.
– Neabejoju, kad turėjote ir kitų pasiūlymų?
– Neoficialių, diskusijų lygio pasiūlymų turėjau ir iš Lietuvos komandų, tačiau sutartį pasirašyti atnešė tik „Atletas”. Kvietė ir Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Ukrainos komandos, bet, kaip jau sakiau, nesinorėjo rizikuoti. Nenorėjau po pusmečio vėl ieškoti laimės kitur. Norėjau visą sezoną žaisti vienoje ekipoje.
– Daugeliui buvo keista, kad sparčiai tobulėjantis V.Dabkus atvyko į „Atletą”. Ar prie to prisidėjo jūsų agentas ir Kauno ekipos vadovas Tomas Kavaliūnas?
– Sunku pasakyti, ar į „Atletą” atvykau vien agento pastangomis. Esu kaunietis ir norėjau likti šiame mieste. Tiesiog tai buvo vienas geriausių pasiūlymų, be to, savame mieste. Patikėjau „Atleto” pažadais ir žinau, kad manęs neapgavo – sudarytos geros sąlygos treniruotis ir tobulėti, esu viskuo patenkintas.
– Esate vienas komandos lyderių, nuo pat sezono pradžios rungtyniaujate stabiliai. Tačiau ko trūksta komandai, kuri niekaip negali pakilti iš nesėkmių liūno?
– Gal trūksta susižaidimo. Komandoje iš praėjusio sezono liko vos keli krepšininkai. Dar vienas veiksnys – trumpas atsarginių žaidėjų suoliukas. Pirmąją rungtynių dalį su daugeliu varžovų kovojame taškas taškan, o po to jie pabėga į priekį. Gal trūko fizinio pasirengimo, tačiau per šventes turėjome tik kelias dienas atostogų, visą laiką daug treniravomės, pertrauka turėtų būti naudinga. Tikimės parodyti, kad nesame autsaideriai ir nenorime dalytis paskutinių turnyro lentelės vietų. Jau įrodėme, kad galime žaisti prieš „Panevėžį”, kitas komandas, dabar norime įrodyti, kad esame geresni, negu visi galvoja.
– Vyriausiasis „Atleto” treneris Darius Dimavičius sezoną pradėjo dar kaip komandos žaidėjas. Ar nesunku klausyti žmogaus, su kuriuo dar prieš mėnesį buvote komandos draugai?
– Ne. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio, juk gali ir nieko neklausyti. Reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ne tavo draugas, o treneris. Jei nenori dirbti, tam gali rasti daug priežasčių: pavyzdžiui, ateiti į treniruotes ir galvoti, kad komandai vadovauja draugas. Reikia susikaupti ir siekti savo tikslo.
– Kiti pagrindiniai „Atleto” krepšininkai – veteranai. Kaip jaučiatės žaisdamas tarp patyrusių ir gerai žinomų žaidėjų?
– Tai labai įdomu. Jauni krepšininkai stengiasi daugiau kliautis greičiu, o vyresni – protu. Jie imas protingų sprendimų, žino, ką daryti, kad suklystum. Išmokęs šių gudrybių tampi labiau patyręs. Be abejo, jie pataria, pamoko, juk ne vien tik ateina į varžybas, sužaidžia ir išeina. Jie irgi nenori būti autsaideriai, stengiasi dėl komandos interesų, moko jaunimą. Atmosfera mūsų komandoje gera, nėra nesantaikos, viskas vyksta normaliai.
– Kokius tikslus ekipa iškėlė sau sezono pradžioje ir kokie jie dabar?
– Apie konkrečius tikslus nekalbėta, bet svarbiausia – nebūti autsaideriais, pakilti iš lentelės dugno.
– Po šio sezono norėtumėte likti Lietuvoje ar ketinate tęsti legionieriaus karjerą?
– Dar nemąstau apie tai, iš pradžių reikia baigti šį sezoną. Negalima mąstyti apie kitus metus, nes nukentės ir komandos, ir asmeniniai rezultatai. Po sezono apsvarstysiu visus pasiūlymus. Jei bus geros sąlygos tobulėti, liksiu Lietuvoje.
– Su Ramūno Butauto treniruojama jaunimo komanda Europos čempionate laimėjote bronzos medalį. Ar nepasvajojate, kad R.Butautas galėtų jums suteikti progą išmėginti jėgas ir vyrų rinktinėje?
– Žaisti rinktinėje yra svajonė. Jeigu būčiau pakviestas, jausčiausi labai pamalonintas, kad į mane atkreipė dėmesį ir pakvietė. Kvietimas bent jau į kandidatų treniruočių stovyklą būtų didelis įvertinimas.