Gecevičius: „Sėdėjimas ant suolo galbūt išeis į naudą”

Jauniausiu Vilniaus „Lietuvos ryto” žaidėju tapęs Martynas Gecevičius įsitikinęs, kad reikliojo trenerio Zmago Sagadino treniruotės jam bus labai naudingos, nors daug žaisti gynėjas nesitiki

Martynas Gecevičius sulaukė savo valandos. 18 metų krepšininkas gruodžio viduryje gavo pasiūlymą iš vieno pajėgiausių Lietuvos klubų Vilniaus „Lietuvos ryto”.

Su „Lietuvos rytu” vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų kontraktą sudarė prieš pat Kalėdas. Per beveik mėnesį M.Gecevičius sužaidė vos vienas rungtynes. Buvęs Vilniaus „Sakalų” lyderis to nesureikšmina ir įsitikinęs, kad geriausios jo rungtynės – dar ateityje.

Trečią sezoną „Sakalams” atstovavęs M.Gecevičius Lietuvos krepšinio lygoje sužaidė 8 rungtynes, per jas vidutiniškai pelnė 13,4 taško, tritaškius metė 41 proc. taiklumu.

Perėjęs į „Lietuvos rytą” M.Gecevičius yra priverstas pamiršti laisvalaikį, o negavęs per karjerą nuolat turėto 13 numerio jį pakeitė skaičiumi 31.

Permainomis patenktintas

– Kaip jaučiatės naujoje komandoje praėjus beveik mėnesiui nuo atvykimo?

– Nesijaučiu kaip nors kitaip. Sportuoju, dirbu, gaunu didesnį krūvį, ir tiek. Komanda draugiška, priėmė gerai, problemų nebuvo. Aišku, šiek tiek sunku priprasti prie treniruočių anglų kalba, griežtoko trenerio, bet po truputį įsibėgėju. Kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi, tik poilsio būna kur kas mažiau.

– Į naują komandą įsibėgėjus sezonui įsiliejote pirmą kartą per savo karjerą.

– Tai buvo kiek netikėta. Be abejo, žaisti nuo sezono pradžios būtų kur kas lengviau, tačiau yra taip, kaip yra.

– Ar praėjus mažiau nei mėnesiui galite tvirtai pasakyti, kad nesigailite perėjęs į „Lietuvos rytą”?

– Kol kas net nebuvo minties gailėtis. Žmonės kalba, kad manęs neregistravo trejoms rungtynėms iš eilės, bet dėl to nekeliu problemos. Komandos treniruotės labai rimtos, man tai gerai. Dabar mažiau žaisiu, vasarą būsiu išsiilgęs krepšinio, tai padės geriau pasirengti žaidimui jaunių rinktinėje, su kuria dalyvausiu pasaulio čempionate. Dabar dažnai dirbu individualiai. To anksčiau niekada nedariau, todėl tikrai nesigailiu perėjęs į „Lietuvos rytą”.

– Jums, kaip krepšininkui, dažnai padeda tėvai. Jų žodis prieš pereinant į „Lietuvos rytą” buvo svarus?

– Taip, tėtis, kaip visada, padėjo. Derinome sąlygas, viskas įvyko gana greitai – nuo pasiūlymo iki kontrakto pasirašymo truko mažiau nei savaitę. Jis pasitarė su keliais treneriais, ir visi patarė pereiti į aukštesnį lygį, nes tai padės kur kas greičiau tobulėti. Tėvai norėjo, kad pakeisčiau klubą. Tėtis man – kaip agentas. Jis visa tai supranta, turi pažįstamų, todėl tikrojo agento, kol žaidžiu Lietuvoje, man tikrai nereikia.

Dirba sau

– Kokį įspūdį palieka reiklumu garsėjantis Z.Sagadinas?

– Tai griežtas treneris, iš kiekvieno reikalaujantis kiek įmanoma daugiau. Treniruotės sunkios, ilgos, niekada neturime visos poilsio dienos. Tačiau visi treneriai skirtingi. Pas vieną lengviau, pas kitą sunkiau, vienam patinki, kitam ne, tačiau pas visus reikia dirbti. Jei nori tobulėti, turi dirbti sau, o ne treneriui. Vis dėlto jeigu treneris griežtesnis, labiau verti save dirbti.

– Ar kartais neatrodo, kad treneris per griežtai žiūri į žaidėjus?

– Gal kartais ir atrodo. Bet jeigu toks yra treneris, negali jo pakeisti. Ne jis turi taikytis prie žaidėjų, mes turime taikytis prie jo. Nemanau, kad tokių reiklių trenerių yra daug, todėl esu įsitikinęs, kad po Z.Sagadino dirbti su kitais treneriais bus kur kas lengviau.

– Kaip jautėtės po pirmų treniruočių pas Z.Sagadiną?

– Pirmiausia treniruojuosi su stipresniais vyrais nei „Sakaluose”. Jie žaidžia rinktinėse, turi daugiau patirties, yra fiziškai stipresni, prie to reikia pratintis. Treniruotės labai intensyvios ir sunkesnės nei „Sakaluose”, dirbti reikia daugiau, ir nuovargį jaučiu kur kas labiau.

– Vienas jūsų idealų – Šarūnas Jasikevičius, kuris pas Z.Sagadiną į Liublianos „Olimpiją” atvyko būdamas 23 metų ir kitą sezoną persikėlė į Barseloną. Tikitės taip patobulėti?

– Z.Sagadinas šiandien man naudingas, jis yra griežtas ir reikalauja daug, man tai išeis į naudą. Žengti aukščiau norisi visą laiką. Nežinau, ar jis liks po šio sezono, tačiau netgi pusė metų jo komandoje man suteiks pliusų. Dėmesio į tai, kad jis treniravo Š.Jasikevičių, nekreipiu. Žinau, kad Z.Sagadinas išugdė keletą žinomų krepšininkų.

– Ar Z.Sagadinas pasakė jums, ko tikisi?

– Laikraštyje skaičiau, kad nori iš manęs parengti visavertį krepšininką kitam sezonui. O apie šį sezoną nesakė nieko.

– Tokių metų krepšininkui kaip jums reikalinga žaidimo praktika. Nebijote sėdėdamas ant suolelio „Lietuvos ryte” nustoti tobulėti?

– Apie tai negalvojau, nematau problemos, jeigu kitą sezono dalį reikės praleisti ant atsarginių žaidėjų suolelio. Juolab kad sezonas jau į pabaigą – liko puspenkto mėnesio. Galbūt žaidėjus iš rikiuotės išves traumos, tada ir man gali atsirasti laiko aikštėje. Gal netgi išeis į naudą, nes pastaruosius ketverius metus gyvenau krepšiniu ir neturėjau poilsio.

– Kaip dažnai dirbate su komanda ir individualiai?

– Kai komanda būna Vilniuje, dirbame kartu. Individualiai treniravausi „Lietuvos rytui” išvykus žaisti į Rygą bei Ispaniją. Treniruodamasis individualiai rytais su Arvydu Gronskiu tobulinu kamuolio varymą, įvairius judesius ir metimą, o vakarais Juozas Šapalas rengia fiziškai.

– Gal A.Gronskis į „Lietuvos rytą” pakviestas dėl jūsų?

– Nežinau, kaip yra iš tiesų, tačiau taip atrodo. Jis nevyko su komanda į Ispaniją, bet buvo Latvijoje. Galbūt negalima sakyti, kad vien dėl manęs, nes ir jis nori tobulėti mokydamasis iš Z.Sagadino. Malonu, kai tarp trenerių yra pažįstamų žmonių. Pirmi du „Lietuvos ryto” treneriai užsieniečiai, taigi kuo daugiau lietuvių komandoje, tuo linksmiau.

– Kai iš „Sakalų” išvykote kartu su Z.Gronskiu, nauju Lino Šalkaus asistentu tapo Algirdas Milonas – pirmasis jūsų treneris Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Nejautėte nostalgijos?

– Šiek tiek jaučiau. Sužinojęs šią naujieną pamąsčiau, kad būtų malonu vienoje komandoje dirbti su pirmuoju treneriu. Gaila, kad į „Sakalus” jis atėjo tik dabar.

Laisvalaikio neliko

– Atvykęs į „Lietuvos rytą” buvote priverstas paaukoti 13 numerį. Jums tai ką nors reiškia?

– Visada žaidžiau 13 numeriu pažymėtais marškinėliais. Turiu pakabuką su skaičiumi 13, be to, šis skaičius išgraviruotas ant mano apyrankės. Todėl meluočiau sakydamas, kad tai nieko nereiškia. Man tas skaičius svarbus, todėl naujoje ekipoje sukeičiau skaičius vietomis ir pasirinkau 31 numerį.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus „Lietuvos ryto” žaidėju?

– Didžiausias pokytis – laisvo laiko dingimas. Rytą treniruojiesi, grįžęs pavalgai, pamiegi, vakare vėl treniruotė. Anksčiau būdavo laisvų dienų, kai galėdavau nueiti kur nors pavalgyti, į kiną, o dabar laisvalaikio ne per daugiausia. Gaunu didesnį krūvį, todėl daugiau laiko reikia skirti miegui ir poilsiui. Po Naujųjų metų nė karto per savaitę nebuvau mokykloje. Anksčiau mokiausi laisvu grafiku, dabar reikės tai daryti dar laisvesniu. Teks eiti kalbėti su mokyklos vadovais.

– Kaip pasikeitė jūsų atlyginimas ir ką darėte su pirmaisiais pinigais, uždirbtais „Lietuvos ryte”?

– „Lietuvos ryto” biudžetas yra didesnis nei „Sakalų”, todėl normalu, kad mano atlyginimas taip pat pakilo. Pirmuosius pinigus jau gavau, tačiau nieko nepirkau, nes neturėjau tam laiko. Kai pinigų yra, planų visada gali atsirasti. Šiuo metu tėvams padedu remontuoti namus, tvarkau savo kambarį.

– Automobilio neturi – galbūt jis bus vienas pirmųjų pirkinių?

– Ne, niekaip neprisiruošiu laikyti egzaminų pažymėjimui gauti. Pasižadėjau iki vasaros prisiversti tai padaryti, nes sutartyje su „Lietuvos rytu” numatyta, jog klubas turi man skirti automobilį. Dabar į treniruotes kartais atveža tėtis, kartais tenka vykti taksi – kelionė viešuoju transportu užima per daug laiko.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.