Kariuomenės kūrėjas “apšaudė” dešiniuosius

Buvęs krašto apsaugos vadovas teigia, kad Juras Abromavičius buvo pasmerktas dar tada, kai paliko maištaujančius savanorius

Pirmasis Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinis direktorius Audrius Butkevičius, vakar liudydamas laikinajai parlamentinei komisijai, sukurtai buvusio savanorio ir saugumiečio J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti, visą kaltę dėl 1993 m. Kauno savanorių maišto suvertė tuometiniams dešiniesiems politikams ir buvusiam Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (AT-AS) Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

Apgailestavo dėl tyrimo susiaurinimo

Prieštaringai vertinamas buvęs krašto apsaugos sistemos vadovas A.Butkevičius, dabar dirbantis partijos „Tvarka ir teisingumas” (liberalai demokratai) rinkimų štabe, vakar išsamiai išdėstė savo požiūrį į tai, kaip buvo kuriama Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), bei teigė, kad šiai karinei institucijai visą laiką stengėsi padaryti įtaką dešinieji politikai.

A.Butkevičius, pirmaisiais nepriklausomybės metais vadovavęs KAD, vėliau tapusiam Krašto apsaugos ministerija, apgailestavo, kad Seimas nusprendė apsiriboti tik J.Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimu bei atsisakė laikinajai komisijai pavesti ir Kauno savanorių maišto, taip pat geležinkelio tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo tyrimus.

Pasak A.Butkevičiaus, parlamentinė komisija, norėdama išsiaiškinti J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, turėtų žvelgti gerokai plačiau ir išsiaiškinti, kokia situacija buvo krašto apsaugos sistemoje, įkūrus SKAT. „J.Abromavičiaus žūtis, mano galva, yra tiesiogiai susijusi su visais įvykiais SKAT nuo pat jos įkūrimo”, – sakė komisijos liudytojas.

Pasak buvusio KAD generalinio direktoriaus, SKAT buvo įkurta tuo metu, kai buvo manoma, kad Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą panaudos karinę jėgą. SKAT turėjusi ginti įvairius šalies objektus, o vėliau pereiti į partizaninės kovos režimą ir atlikti tam tikrus politinius veiksmus, jeigu šalies vadovybė nebegalėtų vykdyti savo funkcijų.

SKAT – politinis instrumentas

„Tai nebuvo tipiška karinė

struktūra. Ji turėjo savyje sutalpinti labai plataus spektro darbuotojus. Ir mes į ją rinkome žmones nuo tokių energingų ir potencialių partizaninio karo vadų, koks buvo Jonas Maskvytis, kuris krizės atveju būtų veikęs išskirtinai efektyviai, o taikos metu toks žmogus nerasdavo savo vietos, pritaikymo ir dėl verdančios energijos įsiveldavo į vienas ar kitas problemas, iki tokių darbuotojų kaip J.Abromavičius, kuris yra tipiškas politinio darbuotojo pavyzdys SKAT”, – pasakojo A.Butkevičius.

Jo teigimu, vienas pirmųjų SKAT uždavinių buvo 1991 m. referendumo organizavimas. „Tuo metu visi politikai Lietuvoje pamatė, kad ši institucija yra unikalus, universalus politinis instrumentas, išskirtinai gerai pritaikomas įvairioms rinkimų ir politinėms akcijoms. Galiu pasakyti, kad nuo to momento prasidėjo mano karas už SKAT išlikimą nepolitiška organizacija”, – tvirtino A.Butkevičius.

Pasak buvusio krašto apsaugos ministro, iki 1991 m. pučo, po kurio žlugo Sovietų Sąjunga, politikai dar vengė kištis į krašto apsaugos ir SKAT veiklą. Po pučo padėtis pasikeitė ir SKAT tapo ypatingo politikų susidomėjimo objektu.

„Pagrindinis žmogus, kuris siekė, kad SKAT taptų jam pavaldi, buvo tuometinis AT-AS Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Ir nors čia sėdintys gali galvoti, kad čia mano asmeninės nuostatos šito žmogaus atžvilgiu, tačiau, jeigu komisija turės noro, tai ji gali peržiūrėti daugybę vaizdo įrašų, straipsnių tuometinėje spaudoje, galų gale čia sėdinčių Seimo narių prisiminimų. SKAT buvo agituojama pereiti tiesioginiam AT Pirmininko pavaldumui”, – pasakojo A.Butkevičius.

Rūkydavo pypkę ant būstinės laiptų

Jo teigimu, SKAT karininkai buvo kviečiami tiesioginiams pokalbiams su AT Pirmininku ir jam lojaliais asmenimis ir tai buvo daroma apeinant tuometinę jų vadovybę bei Krašto apsaugos departamento vadovus. Pasak A.Butkevičiaus, savanoriams buvo bandoma įteigti, kad jie turi ypatingą statusą, išskirtinę padėtį krašto apsaugos sistemoje, jie turi dalyvauti dalijant žemę, perimti policijos funkcijas ir pan.

„Čia slypėjo savanorių maišto užuomazgos. Visa šita situacija sukūrė tokią padėtį, kad SKAT atsirado grupė žmonių, kuri laikė save išskirtinai priartintais prie V.Landsbergio ir manė, kad jie turi atlikti ypatingą misiją, ypatingą funkciją valstybėje”, – reziumavo A.Butkevičius.

Kaip toliau komisijos nariams pasakojo buvęs KAD vadovas, V.Landsbergio šalininkai atkakliai mėgino savanorius įtraukti į savo 1992 m. rinkimų kampaniją, o pačiam A.Butkevičiui teko „ne kartą gesinti galimus konfliktus, į kuriuos būtų buvę įtraukti SKAT pareigūnai”.

„Padėtis tapdavo tokia – šiandieninis premjeras Gediminas Kirkilas neleis sumeluoti, – kad aš visą dieną stovėdavau ir rūkydavau pypkę ant Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) laiptų demonstruodamas, jog krašto apsaugos sistemos žmonės nedalyvaus užpuolant LDDP būstinę. Tokių gąsdinimų būdavo nuolat ir SKAT ar atskiriems jos žmonėms tokie pasiūlymai buvo teikiami”, – tvirtino A.Butkevičius.

Konfliktai dėl ginklų

Buvęs KAD vadovas prisiminė, kad nuolatinių konfliktų ir problemų priežastimi buvo tapusi savanorių ginklų laikymo tvarka. 1993 m. vasarą, prieš pat baigiant išvesti iš Lietuvos Rusijos kariuomenę, savanorių ginklai, kurie iki tol buvo saugomi karių namuose, ėmė dingti. Tuomet krašto apsaugos sistemos vadovybė nurodė, kad ginklai turėtų būti kaupiami tam tikruose saugojimo punktuose, o tai sukėlė savanorių nepasitenkinimą.

Ginklus nuolat turėję savanoriai, pasak A.Butkevičiaus, buvo įpratę uždarbiauti – 1992-1993 m. saugodavo parduotuves, nors tokios jų veiklos nereglamentavo jokie įstatymai. A.Butkevičius tvirtina, kad nuolat reikalaudavo, jog savanoriai mestų tokius užsiėmimus, tačiau jie skųsdavosi V.Landsbergiui, kad jiems KAD vadovas neleidžia užsidirbti pragyvenimui ir nesirūpina SKAT apginklavimu bei socialinėmis problemomis.

Ginklus savanoriai panaudodavo ir konfliktinėse situacijose. Vėliau maištininkų vadu tapęs J.Maskvytis Kaune po apgaulingo sandorio susišaudė su nusikalstamos Kryžiaus grupuotės atstovais. A.Butkevičius prisiminė, kaip po to J.Maskvytis, kuriam dėl incidento buvo iškelta baudžiamoji byla, atėjo ieškoti pagalbos pas jį. Vėliau vis dėlto, pasak A.Butkevičiaus, savanoris nuėjo pas dešiniuosius politikus, o dar vėliau – į mišką.

Po pokalbio pakeitė nuomonę

Kalbėdamas apie SKAT Kauno rinktinės štabo vadą J.Abromavičių, buvęs KAD vadovas sakė, kad jis buvęs mėgstamas savanorių, tačiau tik iki tol, kol „palaikė bendrąsias savanorių nuostatas”. A.Butkevičius leido suprasti, kad J.Abromavičius iš pradžių pritarė Kauno savanorių maištui, tačiau savo nuomonę priešinga pakeitė jau per pirmąjį susitikimą su krašto apsaugos sistemos vadovu.

„Jis pradėjo aiškinti, kad savanoriai nuskriausti, kad ministerija negina savo žmonių. Pasakiau, kad Lietuvai toks žingsnis yra nenaudingas, ir klausiau, kam tarnaujame – siekiams įstoti į NATO ar vienai politinei grupuotei. Mačiau, kaip pradeda ateiti į protą”, – prisiminė A.Butkevičius.

Liudytojas teigia, kad ir per pirmąjį susitikimą miške su J.Maskvyčiu beveik sugebėjęs jį įtikinti, kad toks savanorių demaršas yra nenaudingas Lietuvai, tačiau vėliau, kai savanoriai pasitarė su V.Landsbergiu, maištininkai grįžo prie ankstesnės pozicijos ir liko miške. „Jei būtų buvęs kreipimasis į savanorius, jie būtų grįžę. V.Landsbergiui siūlė padaryti tokį pareiškimą, bet jis atsisakė”, – teigė A.Butkevičius.

Praėjusią savaitę komisijai liudijusi buvusi savanorė Kristina Sudžienė sakė, kad žodinį įsakymą nužudyti J.Abromavičių 1993 m. grįžtantiems iš miško savanoriams davė dabar pensijoje esantis Stanislovas Adomonis. A.Butkevičius vakar tvirtino, kad pats tokio įsakymo negirdėjęs, tačiau jam apie tai pasakojo vienas majoras.

Viename to meto dienraštyje išspausdintame interviu J.Abromavičius prisipažino: „…pas mane į kabinetą užėjo vienas kuopos vadas ir pasakė, jog jis buvo gavęs įsakymą mane sušaudyti viename iš komendantūros rūsių. Aš nusistebėjau, kodėl būtent jis tai turėjo padaryti. Jis pasakė, kas jam davė tokį nurodymą. Turiu liudytoją, kuris šį pokalbį girdėjo”.

A.Butkevičius sakė, jog buvo susitikęs su J.Abromavičiumi 1997 m. sausį, kai iki jo žūties buvo likusios tik trys dienos. Tada, pasak A.Butkevičiaus, J.Abromavičius jautėsi įsitempęs ir tvirtino radęs duomenų, kad savanoriai maište dalyvavo ne savo iniciatyva, bet buvo sukurstyti politikų.

Paklaustas, kas galėjo nužudyti J.Abromavičių, buvęs KAD vadovas pareiškė, kad nusikaltimo išaiškinimas – prokuratūros reikalas, o Seimo komisijai labiau turėtų rūpėti savanorių maištas, „ištakos, politinės kontrolės ignoravimas, situacija, kuri gali pasikartoti”.

Konservatoriai liudijimą laiko beverčiu

Parlamentinės komisijos pirmininkė Loreta Graužinienė vakar atsisakė komentuoti A.Butkevičiaus liudijimą teigdama, kad liudytojų apklausa tampa gana politizuota. Ji tik informavo, kad komisija, turėjusi baigti darbą šį mėnesį, prašys Seimo jos darbo laiką pratęsti iki birželio 1-osios.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios komisija nespėtų baigti darbo pagal dabartinį grafiką – vis ilgėjantis liudytojų, kuriuos norėtų apklausti komisijos nariai, sąrašas. Pasak L.Graužinienės, jau dabar planuojama apklausti apie 20 žmonių. Kitame posėdyje tikimasi sulaukti buvusio parlamentaro Egidijaus Bičkausko ir europarlamentaro V.Landsbergio.

Vakar į komisijos posėdį neatvyko apklauson kviestas buvęs maištavusių savanorių vadas J.Maskvytis. Pasak L.Graužinienės, J.Maskvytis neatsisakė duoti parodymus komisijai, tačiau pranešė, kad šiuo metu yra persišaldęs ir serga.

Komisijos narys konservatorius Jurgis Razma, kuris vakar ne kartą žodžiais susikirto su A.Butkevičiumi, po posėdžio pareiškė, kad buvusio KAD generalinio direktoriaus pasakojimas „beveik nieko nedavė”, o tik buvo viešųjų ryšių akcija prieš artėjančius savivaldos rinkimus. Panašiai konservatoriai praėjusią savaitę įvertino ir kaunietės K.Sudžienės, kuri siekia tapti Kauno savivaldybės tarybos nare liberaldemokratų sąraše, liudijimą.