Legendinis disko metikas linki V.Aleknai rekordo

Keturiskart olimpiniam čempionui amerikiečiui E.Orteriui modernistinė tapyba primena jam šlovę pelniusią sporto šaką

„Esu girdėjęs apie Alekną ir sėkmingą šio vyro karjerą”, – išskirtiniame interviu „Kauno dienai” sakė pasaulio lengvosios atletikos legenda – keturiskart olimpinis disko metimo čempionas bei buvęs šios rungties rekordininkas amerikietis Elas Orteris.

Pernai 70-metį šventęs atletas tvirtina ryškiausias savo pergales pasiekęs atkakliu darbu.

„Tikriausiai nė vienas mano varžovas nesitreniravo tiek, kiek aš. Kiekvieną dieną atiduodavau visas jėgas ir dar truputį pridėdavau”, – teigė vienas iškiliausių visų laikų sportininkų.

Fenomenalios pergalės

E.Orteris triumfavo Melburno (1956 m.), Romos (1960 m.), Tokijo (1964 m.) ir Mechiko (1968 m.) vasaros žaidynėse.

JAV lengvaatletis tapo pirmuoju sportininku pasaulyje, vienoje rungtyje laimėjusiu keturis olimpinius aukso medalius iš eilės. Vėliau šį pasiekimą pakartojo jo tėvynainis Karlas Liujisas, tapęs stipriausiu šuolininku į tolį Los Andželo (1984 m.), Seulo (1988 m.), Barselonos (1992 m.) ir Atlantos (1996 m.) olimpiadose.

Disko metiko pergalės fenomenalios ir tuo, kad jis nugalėdavo kaskart pasiekęs naują žaidynių rekordą (Australijoje – 56,36 m; Italijoje – 59,18 m; Japonijoje – 61,00 m; Meksikoje – 64,78 m).

Sulaukęs 48-erių, E.Orteris pasiekė savo geriausią asmeninį rezultatą – 69,46 m. Jis planavo startuoti Maskvos (1980 m.) olimpiadoje, tačiau JAV boikotavo šias varžybas. Išsigydęs Achilo sausgyslės traumą legendinis lengvaatletis netgi ketino išmėginti jėgas Seulo žaidynėse…

Kai kurių šaltinių teigimu, vienos TV laidos filmavimo metu savo sugebėjimus demonstravęs E.Orteris numetė diską 74,67 m – toliau nei nuo 1976-ųjų gyvuojantis oficialus planetos rekordas (74,08 m).

Dar nepasitraukęs iš didžiojo sporto lengvaatletis pradėjo dirbti kompiuterių specialistu. Išėjęs į pensiją įsikūrė Floridoje

Po du olimpinius aukso medalius iš eilės yra iškovoję trys disko metikai – amerikiečiai Martinas Šeridenas ir Klarensas Hauzeris bei lietuvis Virgilijus Alekna.

E.Orteris yra V.Aleknos sporto idealas.

Sėkmės priežastis – kasdienis darbas

– Pone Elai Orteri, pernai JAV buvo paminėtas Jūsų pergalės Melburne penkiasdešimtmetis. Kaip Jūs asmeniškai pažymėjote šią sukaktį? – pasiteiravo „Kauno diena” keturiskart olimpinio čempiono.

– Simboliška, kad iškilmės prasidėjo Niujorko lengvosios atletikos klube, kuriam aš atstovavau 53 metus. Giliausią įspūdį paliko unikalus sugrįžimas į Australiją. Aš turėjau progą vėl išeiti į Melburno „Cricket Grounds” areną, kurioje 1956-aisiais mėčiau diską ir iškovojau savo pirmąjį olimpinį auksą. Stovėjau toje aikštelėje ir prisiminiau, kaip anuomet mėgavausi varžybomis ir nepakartojama jų nuotaika. Manau, kad dabar tą patį jautė ir kiti sporto veteranai, kurie pernai paminėjo šių žaidynių jubiliejų.

– Kurias žaidynes Jūs mieliausiai prisimenate?

– Visos keturios man labai brangios, nors buvo skirtingos. Melburne aš buvau jaunas, prieš Romos olimpiadą patekau į automobilio avariją ir vos likau gyvas, Tokijuje startavau kamuojamas traumos, o Mechike jau buvau senas. Ambicijas įkvėpdavo tai, kad manęs varžovai nelaikydavo favoritu, o aš laimėdavau ir pasiekdavau rekordus. Mėgau kovoti su geriausiais ir juos pranokti. Mano strategija būdavo tokia: niekada nekreipiau dėmesio į tai, ką veikdavo konkurentai. Tiesiog laukdavau momento, kai galėsiu išeiti į varžybų areną ir mesti diską.

– Kaip Jūs rengdavotės varžyboms, kad geriausią sportinę formą pasiekdavote reikiamiausiu metu?

– Nuo vienų žaidynių iki kitų treniruotėms skirdavau 1460 dienų. Tikriausiai nė vienas mano varžovas nesitreniravo tiek, kiek aš. Kiekvieną dieną atiduodavau visas jėgas ir dar truputį pridėdavau. Kasdien atlikdavau po 70-80 metimų. Tais laikais nevykdavo tiek tarptautinių varžybų, kiek dabar. Jokių pasaulio čempionatų, turnyrų. Todėl aš susitelkdavau tik JAV pirmenybėms ir olimpinėms žaidynėms.

Kūną palygino su spyruokle

– Kokiomis fizinėmis ir psichologinėmis savybėmis, Jūsų nuomone, turi pasižymėti disko metikas, norintis pasiekti aukštų rezultatų?

– Suprantama, jis turi būti aukštas, stiprus vyras. Labai svarbu tvirtos ir lanksčios kojos, kad jos metimo metu suveržtų kūną į spyruoklę, o ji po kelių akimirkų visa jėga šautų atgal, iš atleto rankos, lyg katapultos, pasiųsdama diską į erdvę. Be to, šią rungtį pasirinkęs sportininkas privalo būti valingas, kantrus, nes tikraisiais disko metikais tampama ne per vienus metus. Žingsnelis po žingsnelio, laiptelis po laiptelio – juk tai sunku, ypač jaunam žmogui, tiesa?

– Kodėl Jūs nepasirinkote trenerio profesijos?

– Sportuodamas nestokojau kantrybės, tačiau mokyti kitus – ne mano charakteriui. Esu impulsyvus, rezultato noriu iškart. Būčiau netinkamas auklėtojas. Juo labiau kad aš viską pasiekiau pats, be trenerių pagalbos.

– Ar domitės dabartinių disko metikų startais, rezultatais?

– Deja, jau maždaug 10 metų, kai esu nutolęs nuo didžiosios lengvosios atletikos, todėl apie jos tendencijas ar asmenybes galėčiau kalbėti tik bendrais bruožais.

Apie lietuvį žino tik iš kalbų

– Jūsų laikais disko metimo lyderiai pasaulyje buvo amerikiečiai, dabar madas diktuoja europiečiai. Kaip manote, kodėl taip įvyko?

– Iš tiesų anuomet JAV disko metikų pozicijos buvo beveik vienvaldės. Jei neklystu, per ketverias žaidynes, kuriose aš dalyvavau, amerikiečiai diskininkai laimėjo 9 iš 12 medalių. Manau, tada pajėgių atletų turėjome daugiau, nes tobulėti skatino ne vien lyderiai, bet ir gerokai didesnė konkurencija nei pastaraisiais dešimtmečiais. Vėliau dauguma perspektyvių vaikinų pasuko į profesionalų sportą, pavyzdžiui, amerikietiškąjį futbolą, kur didesni pinigai. Tradicijos išblėso.

– Kur – JAV ar Europoje – bus pagerintas jau daugiau nei dvidešimt metų gyvuojantis vokiečio Jurgeno Šulto pasiektas pasaulio rekordas?

– Jei geriau pažinočiau geriausius dabartinius disko metikus, galėčiau prognozuoti. Bet kokiu atveju rekordiniam metimui būtini du dalykai: subrendęs, sportinės karjeros viršūnę pasiekęs atletas ir palankios oro sąlygos.

– Ar Jūs pažįstate Lietuvos disko metiką Virgilijų Alekną?

– Esu girdėjęs apie Alekną ir sėkmingą šio vyro karjerą, tačiau nemačiau, kaip jis mėto diską. Iš to, ką apie jį žinau, susidariau nuomonę, kad jis stiprus visais atžvilgiais. Todėl manau, kad Alekna yra būtent tas sportininkas, kuris galėtų pagerinti pasaulio rekordą. Linkiu jam visokeriopos sėkmės.

Mėgsta spontanišką kūrybą

– Kas lėmė Jūsų sportinį ilgaamžiškumą?

– Galbūt tai, kad pasirinkau sporto šaką, kuri man idealiai tiko? Kaip sakoma, Dievas davė duomenis, tereikėjo jais pasinaudoti. Man tai pavyko. Mėčiau diską taip, kaip leido mano kūnas, kaip diktavo intuicija.

– Jūsų pomėgis – tapyba. Kas paskatino ja susidomėti?

– Tai iš vaikystės. Mano seneliai mėgo tapybą. Suaugęs susižavėjau abstrakcionizmu, o pats prie drobės rimtai atsistojau 2002-aisiais. Mėgstu spontanišką kūrybą – nuotaikos, jausmo pliūpsnius. Ji man kažkuo primena disko mėtymą.

– Ką palinkėtumėte jauniems sportininkams, svajojantiems apie olimpines meistriškumo aukštumas?

– Norėčiau, kad jie jaustų pasitenkinimą tuo, ką pasirinko ir pasinertų į savo mėgstamą sporto šaką iki kaklo, kad džiaugtųsi kiekviena, netgi menkiausia sėkme, nesikrimstų dėl klaidų. Man patinka savarankiški žmonės, todėl linkėčiau nepasiduoti absoliučiai trenerių įtakai.

– Pone Elai Orteri, ar nenorėtumėte apsilankyti Lietuvoje?

– Nedaug žinau apie jūsų šalį. Mielai atvykčiau, jei pakviestumėte.