Džordžas Klunis neturi paslapčių?

Po didelės premjeros etiketas įpareigoja kino žvaigždes tapti draugiškas ir atviras iki plepumo. Mes pasinaudojome tuo, kad gruodį į ekranus išėjo filmas „Gerasis vokietis“ su Džordžu Kluniu ir užpuolėme aktorių su daugybe akiplėšiškų klausimų.

– Ar daug su kuo Jums teko permiegoti, kad taptumėte garsenybe?

– (Be jokių emocijų.) Taip, su labai daug kuo. Teko permiegoti net su paršeliu! Bet dažniau su kino studijų savininkėmis, bjauriomis ir senomis. Beje, tai turėjo ir savų privalumų: senos moterys eina anksti gulti (dažniausiai po pusės dešimtos), o aš atvirkščiai – labai vėlai. Tad man likdavo daug laisvo laiko.

– Kokia iš tikrųjų yra Džulija Roberts?

– Iš tikrųjų ji metro keturiasdešimt centimetrų ūgio ir labai pikta. Aš juokauju. Ji aukšta ir graži, labai linksma, įdomi ir protinga – kaip tik tokia, kokių dauguma moterų labiausiai neapkenčia.

– Jūs pelnėte reputaciją žmogaus, kuris nemoka daryti pinigų.

– Tikrai, dauguma mano filmų neturėjo didelio komercinio pasisekimo. „Soliaryje“, „Sveiki atvykę į Kolinvudą“, „Pavojingo žmogaus prisipažinimuose“ aš nieko neuždirbau. Tačiau, antra vertus, aš aptikau aukso dugną vienuolikos, dvylikos ir trylikos „Oušeno draugų“ dėka, tad neturiu ko skųstis. Bet kuriuo atveju, kai aš liksiu visai be pinigų, galėsiu filmuotis japonų reklamoje… Man atrodo, kad Japonijoje reklama tam ir egzistuoja, kad šelptų pinigais amerikiečių aktorius.

– Viename interviu Jūs sakėte, kad vis dar nesusitvarkėte savo asmeninio gyvenimo, nes pernelyg daug dirbate ir neturite laiko įsimylėti iš tikrųjų. Ne itin įtikėtinas paaiškinimas.

– Taip, ne per daug. Bet nuo likimo vis tiek juk nepabėgsi. Manau, kad gana kvaila sau pasakyti: „Na štai, metu dabar velniop darbą, važiuoju atostogų ir ieškausi žmonos“. Jeigu kas nors turi nutikti, tai būtinai ir atsitiks. Šiuo metu aš nedarau ničnieko, kad taip nutiktų, ir taip pat nieko, kad neatsitiktų. Ar Jums tinka toks atsakymas?

– Pasakykite savo mobiliojo telefono numerį.

– Na, pagaliau prasidėjo protingi klausimai! Tiesa, yra vienas nedidelis keblumas – aš neturiu mobiliojo telefono. Ir tai ne juokas, tikrai. Aš neapkenčiu mobiliųjų telefonų! Mano košmariškas sapnas – visada būti pasiekiamam.

– Kokioje lovoje Jūs miegate? Vandens čiužinys? Karališkų dydžių lova?

– Vandens čiužiniai, sakote? Aš jau pradedu užmiršti, kas tai yra… Šiaip jau tokį dalyką turėjau būdamas kokių penkiolikos. Bet dabar aš miegu karališko dydžio lovoje. Su septyniolika nuogų moterų.

– Tikriausiai Jūsų paršelio Makso uodegos galiukas turi grąžto formą. O Jūsų?

– Ir šito manęs klausia panelė iš madų žurnalo? Kaip ne gėda! Na, gerai, pasinaudosiu niekam tikusiu klausimu, kad ištaisyčiau neteisingą nuomonę apie visas kiaules ir apie savąją. Maksas turi visiškai tiesią uodegytę, kaip ir jo šeimininkas.

– Ar Jus ir Jūsų paršelį tikrai sieja tiktai draugystė?

– Taip, nors pradžioje buvo meilė… Bet dabar mudu gyvename atskiruose kambariuose: Maksas labai paseno ir baisiai knarkia.

– Kaip Jums atrodo, ar daugiau esate panašus į Kerį Grantą, ar į Klarką Geiblą?

– Žinoma, į Kerį Grantą. Ir dar į tokį, koks jis tapo dabar, po 20 metų, kai yra miręs. Tai bent siaubas! Jis turbūt karste apsiverčia, girdėdamas, ką aš čia pliauškiu. O apie Geiblą galiu tik pasakyti, kad, kai tik aš prisiklijuoju ūsus, akimirksniu tampu panašus į jo hibridą su Stalinu.

– Ar esate plaukuotas? Jeigu taip, įrodykite.

– Labai. Beje, manoji plaukų danga buvo patvirtinta teismo medicinos eksperto. Aš turiu po tris plaukelius dviem eilėmis. Galiu parodyti.

– Ar mėgstate blynelius?

– Taip, blynelius su mėlynėmis. Labai įdomus klausimas. Man anksčiau jo niekas nėra pateikęs.

– Kokiais kvepalais kvepinatės?

– Niekada nesinaudoju kvepalais. Esu tipas, kuris blogai kvepia ir neturi mobiliojo telefono. Tik pamanykite!

– Klausimai apie „Ligoninės priimamąjį“: kodėl Dagas Rosas nenuėjo į Marko Grino laidotuves? Jis juk buvo jo geriausias draugas, bet nei jis, nei seselė Hatavėje su juo neatsisveikino. Gerbėjai labai ant Jūsų supyko, Jūs žinote…

– Aš nenuėjau į Marko Grino laidotuves todėl, kad prodiuseriai pagailėjo pinigų. Juokauju, juokauju. Iš tikrųjų man ir Džulianai Margulis net nepasiūlė dalyvauti tame epizode. Ir teisingai: tai buvo didi diena Entoniui Edvardsui, ir jis turėjo likti vienintele serijos žvaigžde.

– Ar tiesa, kad Jūs gavote daug mažiau pinigų negu kiti „Ligoninės priimamojo“ aktoriai?

– Taip, pabaigoje aš gaudavau 35 tūkstančius dolerių už seriją, o kiti – 400 tūkstančių. Taip buvo todėl, kad po penkerių metų aš neperžiūrėjau savo sutarties įkainių, idant galėčiau būti laisvas kinui. Kiti aktoriai pasirašė sutartis serialo atskiriems filmavimams aštuoneriems metams, todėl prodiuseriai jiems ir padidino honorarus.

– Ar „Ligoninės priimamajame“ po chalatu Jūs buvote nuogas?

– (Labai rimtai.) Aš manau, kad po drabužiais mes visi esame nuogi. Ta prasme aš buvau apsirengęs nei daugiau, nei mažiau už kitus.

– Jūs sakote, kad neturite vaikų. Kaip galite būti tuo tikras gyvendamas tokį audringą ir pilną aistrų gyvenimą?

– Aš esu įsitikinęs, kad nesu tėvas. Jeigu būtų kitaip, manau, advokatai man jau būtų davę žinią, nes Jungtinėse Valstijose sistema gerai veikia. Bet aš visai nesišalinu idėjos turėti vaiką, kaip daugelis galvoja…

– Ar Jūs kada nors jautėtės kvailiu prieš moterį?

– Taip, man šitai dažnai nutinka. Vaikinai juk visada pliauškia nesąmones, tiesa?

– Kaip atsitiko, kad Penelopė Krus liko Holivude vienintele moterimi, apie kurią nekalbama, kad ji Jūsų meilužė? Jūs nemylite ispanių?

– Ne, tik ji nuolatos buvo užimta, ir viskas. Bet dabar aš būtinai jos imsiuos: ji lyg jau ir išsiskyrė su Metjum Makkonachiu. Tiksliau, tai aš priverčiau juos nutraukti santykius. Aš visada taip darau. Jūs juk skaitėte, kaip aš išskiriu poras, taip? Aš jau išskyriau Tomą Kruzą su Nikole Kidman, Džuliją Roberts su Bendžaminu Bratu ir ką ten dar…

– Kas Jus kerpa?

– Aš pats. Prisiekiu! Aš per dvi sekundes nusikerpu plaukus elektriniu skustuvu.

– Jūs juk dėvite peruką?

– Ne! Gaila, kad negaliu leisti patampyti mane už peisų, kad išsklaidyčiau visas abejones.

– Jūs darėtės nosies plastinę operaciją, tiesa?

– Deja, ne. Iš prigimties turiu Maiklo Džeksono nosį. Jeigu būčiau pasiryžęs ją perdirbti, būčiau išsirinkęs didesnį modelį.

– Ką Jūs manote apie estetinę chirurgiją?

– Jeigu moterims norisi save pakeisti, tai kodėl ne? Bet mums, vyrams, šito nereikia. Mes turime neapsakomos laimės teisę būti stori ir nuplikę. Tad kam pasmerkti save operacijoms?

– Jūs savęs neprižiūrite?

– Aš kasdien sportuoju, bet ir valgau labai daug. Tik neparašykite „storas kaip paršelis“, o tai mano bičiulis Maksas įsižeis. (Paršelis Maksas, 18 metų džiuginęs garsųjį aktorių, neseniai nugaišo, neapsakomai nuliūdindamas savo globėją. – Aut. past.)

– Ar Jūs galite atskirti silikonines krūtis nuo tikrų?

– Akimirksniu. Jeigu paliesiu. Iš išvaizdos nuogą… irgi galiu. Su sąlyga, jeigu mergina guli aukštielninka ir be liemenėlės: jeigu tarp krūtų telpa dviratis, vadinasi, jos netikros.

– Ar kada nors mylėjotės lėktuve?

– Ne, dažniausiai aš keliauju su draugais, ir man niekados nekilo noras su jais mylėtis. Ypač lėktuve.

– Vienas žurnalistas suskaičiavo visas Jūsų meilužes, ir išėjo 347. Kiek tie skaičiai atitinka tikrovę?

– Aš Jus apvilsiu, nes niekada nesivarginau skaičiuoti savo moteris. Bet man atrodo, kad jų buvo žymiai daugiau.

– Kokią profesiją rinktumėtės, jeigu nebūtumėte aktorius?

– Aš būčiau žavinga žurnalistė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.