Pasaulio architektūros perlas, ašara ant tūkstantmečio skruosto… Visaip buvo vadinamas Tadž Mahalis. Didysis mauzoliejus tapo tokiu pat Indijos simboliu kaip Eifelio bokštas Prancūzijai.
Ilga ir graži istorija
Tadž Mahalio istorijoje glaudžiai susipynė faktai ir legendos. Kartais tiesiog neįmanoma atskirti pasakų ir tikrovės.
Tiksliai žinoma viena: mauzoliejų pastatė XVII amžiuje nuo 1630 iki 1670 metų Didžiųjų Mogolų dinastijos imperatoriaus Šach Džahano paliepimu atminti valdovei Ardžumand Banu Begam. Pernelyg anksti mirusi valdovė plačiau buvo žinoma Mumtaz Mahalės („rūmų papuošalo”) vardu. Visa kita informacija kelia abejonių.
Net Mumtaz Mahalės mirties ir rūmų statybos pradžios datas įvairūs šaltiniai pateikia skirtingai. Dažniausiai imperatorienės mirties metai nurodomi 1631-ieji, o statybų pradžia – taip pat 1631-ieji arba 1632-ieji.
Pasak legendos, 1607-aisiais jaunasis princas Huramas, vėliau gavęs „Pasaulio valdovo” titulą („Šach-e-Džahan”), sutiko savo išrinktąją Ardžumand.
Princui buvo penkiolika, o jai – keturiolika metų, ir buvo ji princo tėvo, imperatoriaus Džahangiro, rūmų vyriausiojo ministro duktė. Bet griežtos taisyklės, viešpatavusios Didžiųjų Mogolų rūmuose, reikalavo, kad sosto įpėdinis vestų tos pačios dinastijos persų princesę.
Laimė, kad islamas leidžia turėti daugiau nei vieną žmoną, bet vis tiek įsimylėjėliams teko laukti ilgus penkerius metus, kol galėjo susijungti. „Rūmų papuošalu” jaunąją marčią pavadino jos uošvis imperatorius Džahangiras. Tokiu vardu ji ir pateko į istoriją.
Mumtaz Mahalė buvo ne tik graži, bet ir protinga. Ji tapo artimiausia imperatoriaus patarėja, dalyvaudavo valstybės tarybos posėdžiuose (ir jos nuomonė labai retai buvo ginčijama), lydėdavo vyrą visuose karo žygiuose.
Vieno tokio žygio metu ji ir mirė gimdydama, padovanojusi vyrui keturioliktąjį vaiką – mergaitę. Legenda byloja, kad Mumtaz Mahalė nujautė savo mirtį, nes dar prieš gimdamas kūdikis pravirko jos įsčiose. Prieš mirtį ji paprašė vyrą išpildyti du jos troškimus – niekada nebevesti ir jos atminimui pastatyti gražų mauzoliejų.
Nuliūdęs ir nepaguodžiamas Šach Džahanas kelis mėnesius rymojo žygio palapinėje prie balzamuotos žmonos palaikų. Iš palapinės išėjo pražilęs, nukaršęs ir praradęs bet kokį gyvenimo skonį 39-erių metų senukas.
Jis paskelbė, kad, vykdydamas žmonos valią, ketina pastatyti ant Džamnos upės kranto mauzoliejų, kuriam nebuvo, nėra lygių pasaulyje ir niekada nebus. Vyriausiuoju architektu imperatorius paskyrė iš persų Širazo miesto kilusį mokytoją Isu Haną.
Iš tikrųjų tai buvo tikra „šimtmečio statyba” – yra žinoma, kad joje dirbo daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių.
Istorija (tiksliau, dar viena legenda) išsaugojo tik kelis vardus. Tarp mauzoliejaus statytojų buvo prancūzas Ostenas iš Bordo, venecijietis Veroneo, mozaikininkas Čirandžis Lalas iš Delio, mūrininkas Mochamedas Sadžadas iš Afganistano, skulptorius Ata Mochamedas iš Bucharos, taip pat kiti meistrai iš Indijos, Persijos, Rytų Arabijos ir Centrinės Azijos.
Baltąjį marmurą mauzoliejaus statybai vežė šimtus kilometrų iš Radžastano. Tęsėsi statyba ilgus 22 metus. Dabar bet kuris gidas jums pasakys: „Suskaičiuokite, kiek bokštų štai ant ano stogo. Jų dvidešimt du – po vieną kiekvieniems statybos metams”.
Griežtos simetrijos pavyzdys
Kaip byloja legenda, Šach Džahanas buvo taip apstulbintas mauzoliejaus grožio, kad įsakė nukirsti architektui rankas, idant šis meistras negalėtų pakartoti savo šedevro.
Dar viena legenda teigia, kad kitame Džamnos krante Šach Džahanas ketino pasistatydinti mauzoliejų sau.
Jis turįs būti tiksli Tadž Mahalio kopija. Vienintelis skirtumas – jį statyti buvo numatyta iš juodojo marmuro. Dvi kapavietes turėjo sujungti juodų ir baltų akmens „nėrinių” tiltas per upę.
Tačiau Šach Džahano ketinimai nebuvo įgyvendinti. 1658-aisiais pasklido gandas apie imperatoriaus mirtį (kartais teigiama, kad melagingas gandas buvo paskleistas tyčia). Prasidėjo įpėdinių kruvinos kautynės dėl valdžios. Nugalėjo pats žiauriausias Šach Džahano sūnus Aurangzebas.
Susidorojęs su kitais pretendentais, Aurangzebas nuvertė tėvą nuo sosto ir įkalino senosios tvirtovės – Agros Raudonojo forto bokšte už dviejų kilometrų nuo Tadž Mahalio.
Tik vieną malonę pavyko išmelsti iš sūnaus nuverstajam imperatoriui – kad per jo kalėjimo langą būtų matyti didingasis kūrinys. Beveik devynerius metus kalėjo Šach Džahanas. Mirusiam tėvui Aurangzebas suteikė paskutinę malonę – palaidojo velionį šalia mylimos žmonos Tadž Mahalyje.
Sunku pasakyti, kuo daugiausiai vilioja milijonus žmonių Tadž Mahalis. Gal romantiška meilės, klastos ir mirties istorija? O gal savo grakščia tobulybe? Be abejonės, mauzoliejus yra geriausias indų ir musulmonų architektūros stiliaus pavyzdys. Ne veltui jo vardas reiškia „Rūmų vainikas”.
Negalima pasakyti, kad paminklas atsirado tuščioje vietoje. Toks tobulas kūrinys būtų buvęs neįmanomas be ilgaamžės indų, arabų, persų ir turkų architektūros tradicijų sintezės.
Tarp Tadž Mahalio pirmtakų mokslininkai mini antrojo Didžiųjų Mogolų dinastijos imperatoriaus Humajuno mauzoliejų. Jį pastatė Delyje šimtmečiu anksčiau, XVI a. viduryje.
Didžiųjų Mogolų laikais architektus į Indiją kviesdavo iš musulmoniškųjų kraštų – Irano, Turkijos, Centrinės Azijos. Ornamentus kurti patikėdavo vietos meistrams.
Tokiu būdu griežtas islamo architektūros racionalizmas susivienijo su iracionalia ir mistiška induistų pasaulėjauta. Taip gimdavo unikalus griežtų architektūros formų ir puošnaus bei subtilaus dekoro lydinys.
Balto marmuro mauzoliejus su keturiais kampiniais minaretais – svarbiausias, bet ne vienintelis Tadž Mahalio architektūros ansamblio elementas.
Be paties mauzoliejaus, jam dar priklauso iš raudonojo smiltainio pastatyta mečetė, simetriškas statinys garsiems svečiams, stačiakampis sodas, kurį tvenkiniai ir kanalai dalija į keturias zonas („čar bag”, arba „keturi sodai”, – tradicinės persų architektūros atributas).
Ir pagaliau parką įrėminanti siena iš raudonojo smiltainio su vartais. Durų sąvaros buvo sidabrinės, bet jas seniai pavogė. Dabar į parko teritoriją einama pro vartus, padarytus iš vario.
Parko tvenkinių pakraščiai apsodinti kiparisais, kurie islamui simbolizuoja liūdesį (kaip, beje, ir krikščionybei, ir senovės romėnams).
Tadž Mahalio mauzoliejaus statytojai simetriją išlaikė be priekaištų. 74 metrų aukščio mauzoliejaus pastatas turi taisyklingą kubo formą su nupjautais kampais.
Jis „padėtas” ant balto marmuro kvadratinės terasos, kuri savo ruožtu „guli” ant raudono smiltainio pamatų. Keturi minaretai kampuose pagal savo paskirtį nenaudojami. Mauzoliejus – ne mečetė, ir muedzinas nuo jo minareto nekviečia tikinčiųjų melstis. Minaretai pastatyti vien tik simetrijos sumetimais.
Net ir garbingiesiems svečiams skirtas pastatas sukurtas siekiant vienintelio tikslo: kad mečetė, esanti mauzoliejaus kairėje pusėje, turėtų simetrijos „porą”. Pastatas taip ir vadinasi – „džavab” – arabiškai „atsakymas”.
Vienintelis dalykas, trikdantis griežtą simetriją, yra Šach Džahano antkapis. Bet tai – suprantama, nes mauzoliejus buvo statomas Mumtaz Mahalei, todėl jos antkapis ir stovi pačiame mauzoliejaus viduryje.
Šach Džahaną palaidojo daug vėliau ir jo antkapį tiesiog pastatė greta.
Beje, įeinančių į mauzoliejų lankytojų matomi antkapiai yra vadinamieji kenotafai – po jais nieko nėra palaidota. Šach Džahano ir Mumtaz Mahalės amžinojo poilsio vietos yra požemyje.
Visos mauzoliejaus sienos yra inkrustuotos brangiaisiais akmenimis. Juodu marmuru išvedžiotos citatos iš Korano.
Puikiesiems gėlių ir geometrijos ornamentams buvo naudojami agato, jaspio, turkio, karneolio, lazurito, onikso mineralai, gintaras, koralai, įvairių rūšių kvarcas ir marmuras. Milžiniško statinio monumentalumo dermė su subtiliausia apdaila privertė aplinkinius pasakyti, kad statyti Tadž Mahalį pradėjo milžinai, o užbaigė – juvelyrai.
Šedevro tyko pavojai
2004-aisiais visa Indija minėjo Tadž Mahalio statybos užbaigimo 350-ąsias metines. Tačiau šio jubiliejaus mastai ne tik neužgožė, bet dar ir paryškino problemas, kurios kaupėsi šimtmečius. Ypač jos paaštrėjo pastaraisiais metais.
Kaip bebūtų liūdna, bet mokslininkai jau vis dažniau kalba apie irimo grėsmę ir net šio didingo istorijos ir architektūros paminklo visišką išnykimą. Viena iš grėsmių, pakibusių virš Tadž Mahalio, susijusi su ekologijos pusiausvyros pokyčiais visoje Šiaurės Indijoje ir ypač Džamnos slėnyje. Džamna nepaliaujamai seklėja, o tai pažeidžia podirvio vandenų balansą, taip pat ir po Tadž Mahalio pamatais.
Pernai Indijos mokslininkai pradėjo skambinti pavojaus varpais – Tadž Mahalio minaretai nukrypo nuo vertikaliosios ašies! Pirmą kartą tai buvo pastebėta 1942-aisiais, bet, mokslininkų nuomone, per praėjusius metus svirimas padidėjo. Tiesa, paskui archeologai atliko nuoseklius tyrimus ir nustatė, kad kelti paniką dar ankstoka: trys minaretai yra pasvirę nuo 4 iki 8 centimetrų, o ketvirtasis – 22 cm.
Palyginti su 1942 metais, svirimas padidėjo ne daugiau kaip 3 milimetrais ir tai galima paaiškinti kaip matavimo netikslumą.
Kaip mano specialistai, minaretai iš pat pradžių buvo pastatyti nevisiškai vertikaliai, kad žemės drebėjimo ar kitokio gamtos kataklizmo atveju jie virstų į skirtingas puses nepakenkdami mauzoliejui ir nesužalodami jame esančių žmonių.
Bet Tadž Mahalį užgriuvo dar viena neganda. 2005-ųjų vasarą musoninių liūčių metu pastato kupole stiprios vandens srovės pramušė spragą.
Dėl deginančios kaitros prieš lietaus sezoną marmurinės plokštės išsiplėtė, paskui liūtis jas atšaldė ir sandūrose atsirado įtrūkimų.
Ir vis dėlto didžiausią pavojų kelia ne stichijos, o žmonės. Pirmiausia tai – atmosferos tarša pramonės ir buities atliekomis. Baltas Tadž Mahalio marmuras per daugelį metų įgavo purvinai gelsvą atspalvį.
Mokslininkams netgi teko sukurti specialų mišinį tradicinės indų kosmetikos receptų pagrindu mauzoliejaus sienoms balinti. Nemažai pramonės įmonių Agroje ir jos apylinkėse teko išvis uždaryti. O pernai Indijos valdžia uždraudė bet kokias statybas istorinėje zonoje aplink Tadž Mahalį.
Specialistai būgštauja, kad didelis ir nuolatinis žmonių sambūris, vibracija ir net garsiakalbių triukšmas gali sukelti sienų griūtį.
Tikra šventvagystė, kad didingąjį paminklą, tapusį Indijos vizitine kortele, nuolat grasina sugriauti teroristai.
Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį teko visiškai uždrausti mauzoliejų lankyti naktimis. O juk Tadž Mahalio naktinio vaizdo grožis mėnesienoje neturi sau lygių visame pasaulyje.
Draudimas jau galiojo 20 metų ir buvo panaikintas tik mauzoliejaus 350-osioms metinėms.
Kai tik paaštrėja sudėtingi Indijos ir Pakistano santykiai, Tadž Mahalio apsauga smarkiai sustiprinama. 2002-ųjų žiemą jį teko maskuoti apsauginiu tinklu – indai rimtai baiminosi dėl gresiančių oro antskrydžių.
O pernai policija ant mauzoliejaus sienų įrengė 31 vaizdo stebėjimo kamerą, nors ir labai priešinosi Indijos archeologų tarnyba.
Mokslininkai bijojo, kad tos įrangos montavimas gali sustiprinti marmuro irimą. Tačiau galiausiai archeologai pasidavė: žmonių saugumas svarbiausia.
Ir vis tiek, nepaisant visų nepalankių reiškinių, milijonai turistų iš Indijos ir viso pasaulio kasmet plūsta į Agrą pamatyti didingojo meilės paminklo.